Na, pagaliau sugalvojau parašyti apie pirmąjį savo, kaip tėčio, mėnesį. Dabar vaikui jau ant nosies pusmetis, truputį turiu ką palyginti.
Skaitykite toliau…
|
|||||
|
Kadangi esu kompiuterastas, mano darbe komunikacinė pagarba yra tikrai ne paskutinėj vietoj. Tačiau ir realiame gyvenime nedera šios prievolės pamiršti. Kad ir kaip keista, daugybė žmonių, net ir pakankamai išsilavinusių, kartais nustebina nemandagumu ir elementariu negalvojimu, ką jie daro. Persikelia lenkas gyventi į UK, bet po poros mėnesių jis pradeda sirgti. Joks britų daktaras negali diagnozuoti ligos. Šiandien myniau dviratuku darban. Ant tilto pasivijau kitą dviratininką, bet pro šalį važiuojant vilkikams neturėjau galimybės jį aplenkti. O norėjosi labai, nes laikantis apie 10 m atstumu nuo priekyje važiuojančiojo jautėsi gan stiprus kvapelis. Matyt, savaitę atjungtas karštas vanduo trukdo praustis. Užtat į kalniuką užlėkiau 5 pavara net greičio nesumažinęs, ir aplenkiau, ir šiaip sprukau kuo greičiau pirmyn. Sumušiau asmeninį rekordą, į darbą atlėkiau per 14 minučių. Atsakomybės klausimas aktualus visiems tėvams. Ir ne tik tėvams, o visiems piliečiams. Bet apie piliečius kada nors kitą kartą. Man pačiam baisiausias dalykas dar prieš tampant tėvu atrodė atsakomybės našta. Tačiau vienas bičiulis gerai pasakė — niekas tau tos atsakomybės per dieną neužkrauna. Vaikas auga palaipsniui, atsakomybės laipsnis irgi. Taigi, pratiniesi pamažu. Žinote, šį vakarą nusprendžiau, kad kiek gi galima skaityti apie tai kaip puikius kulinarinius šedevrus gamina žmonės. Aišku, smagu, bet pagalvojau, kad visai neblogai būtų kartais paskaityti ir apie tai, kas nepasiseka. Dažniausiai visi kiti tokie idealūs atrodo, o pati… Iš tikrųjų turbūt esu tas žmogus, kuriam nuolat kas nors nepasiseka, sugriūna ir t.t. ir realiai tai taip žemiška… Jau bendrabutyje pavadino mane „visa griaunanti“. Taigi, kaip aš šiandien gaminau rikotą… Tėvystė yra stebuklas. Vaikui jau penki mėnesiai, nusprendžiau pradėti dalintis įspūdžiais. Verta šią gyvenimo patirtį aprašyt, juolab, kad turiu triedimo tekstu dovaną. Šiaip pirmą įrašą šia tema planavau ne tokį, bet koks skirtumas. Mūsų vaikas jau progresuoja intensyviai ir stebina savais „navarotais“. Šiąnakt mažoji prabudo pavalgyti, Astulė bando pamaitint, girdžiu, keikiasi patylomis, kad nesiseka. Paskui sako „oi tu bl***, taigi ji apsisukus!“. Va taip va, bandymas pamaitinti per užpakalį nepavyko. Pirmas kartas mūsuose, kai dukrytė apsisuko 180°. Gerai, kad „kojų užklot“ nebandėm… Vėlgi eilinį kartą pagalvojau apie asmenybės tobulinimą. Na va, dar vienas taškelis žemėlapyje. Solidus toks, vidurys Afrikos, laipsnis pietų pusrutulyje. Trečias kartas jau. Mūsų šiaurietiškoji tauta visgi ekvatorių perkopia retokai, nors keliaunykų su kiekvienais metais daugėja. Jei ne darbas, tai ir pats to ekvatoriaus niekada neperkopčiau… Imama keletas šaukštų raugintų kopūstų. Į taurelę įpilama šaltos degtinės. Veidas palaimingai šypsosi ir spindi. |
|||||
|
Visos teisės saugomos © 2010 Mūsų blogis :-) |
|||||
