SMS žinutės apskritai yra blogis. Nuo įpročio rašinėti SMS’us reikia atprasti kuo greičiau. Na, apskritai . . . → Read More: Telefoninė pagarba]]> Kadangi esu kompiuterastas, mano darbe komunikacinė pagarba yra tikrai ne paskutinėj vietoj. Tačiau ir realiame gyvenime nedera šios prievolės pamiršti. Kad ir kaip keista, daugybė žmonių, net ir pakankamai išsilavinusių, kartais nustebina nemandagumu ir elementariu negalvojimu, ką jie daro.

SMS žinutės ir perskambinimai

SMS žinutės apskritai yra blogis. Nuo įpročio rašinėti SMS’us reikia atprasti kuo greičiau. Na, apskritai šita priemonė tinka tik moksleiviams ir studenčiokams su „Ežio“ ir kitomis papigiaškomis kortelėmis, kad galėtų rašinėtis nemokamai. Bet SMS’ai visiškai netinka tvarkyti reikalams.

Pavyzdys Nr. 1. Reikalavimas atsakyti

Gaunu žinutę: „Labas, ar atvažiuosite šiandien ir atvešite tą ir tą?“.

Reakcija: „Eik tu …“ Ką man dabar daryti? Atrašyti? Ar skambinti? Jei atrašysiu, greičiausiai vienos žinutės neužteks (tokie jau tie žmonės, nesugeba reikalo detalizuoti iš karto). O dvi žinutės jau brangiau nei pokalbio minutė. Kadangi centų neskaičiuoju ir tingiu rašinėti, skambinu.

Moralas: jeigu TAU ko nors reikia, TU skambini. Jeigu iš manęs kažko reikia, yra nemandagu iš manęs reikalauti rašyti atsakomąją žinutę/skambinti ir, kitaip sakant, gaišinti mano laiką ir leisti mano pinigus.

Pavyzdys Nr. 2. Detalumo trūkumas

Situacija: skambinu draugui. Jis numeta skambutį, atrašo „Esu paskaitoje“.

Reakcija: nu ir ką? Iki kada tu esi paskaitoje? Ar perskambinsi, kai baigsi? Kitaip sakant, nervina nepilna informacija.

Moralas: netingėk detalizuoti. Atrašyk: „Esu paskaitoje, baigsis 12:30“. Arba: „Esu paskaitoje, kai baigsis — perskambinsiu“.

Pavyzdys 3. „Jam reikia, jis perskambins“

Būna, kad į skambutį žmogus neatsiliepia. Atgal SMS neparašo. Jeigu jam parašai — neatsako. Bet nors dauguma patys elgiasi visai priešingai, tačiau patys galvoja „jeigu labai reikės, paskambins dar kartą“.

Čia nesu toks labai griežtas. Bet dažniausiai dėl kelių centų neverkiu ir praleistus skambučius peržiūriu ir paskambinu atgal. VISADA paskambinu, jeigu telefonas yra mano adresų knygutėje. Jeigu nežinomas numeris — ne visada, tačiau pradedu laikytis nuomonės, kad perskambinti reikia visgi visada. O jei pražiopsosi gerą pasiūlymą? Geriau pasinaudoti galimybe.

Pabaiga

Tokie štai pasvarstymai. Yra dar daugybė kitų atvejų, kai telefoninė ar kita bendravimo pagarba nustumiama į antrą planą. O bendravimas el. paštu iš viso yra nesusipratimas, daugybė žmonių iš viso šią bendravimo priemonę laiko „nerimta“ ir antrarūše…

Man pačiam baisiausias dalykas dar prieš tampant tėvu atrodė atsakomybės našta. Tačiau vienas bičiulis gerai pasakė — niekas tau tos atsakomybės per dieną neužkrauna. Vaikas auga palaipsniui, atsakomybės laipsnis irgi. Taigi, pratiniesi pamažu.

Norėčiau pasidalinti mintimis apie, mano žodžiais, . . . → Read More: Tėvų atsakomybė. Važiavimas automobilinėje kėdutėje]]> Atsakomybės klausimas aktualus visiems tėvams. Ir ne tik tėvams, o visiems piliečiams. Bet apie piliečius kada nors kitą kartą.

Man pačiam baisiausias dalykas dar prieš tampant tėvu atrodė atsakomybės našta. Tačiau vienas bičiulis gerai pasakė — niekas tau tos atsakomybės per dieną neužkrauna. Vaikas auga palaipsniui, atsakomybės laipsnis irgi. Taigi, pratiniesi pamažu.

Norėčiau pasidalinti mintimis apie, mano žodžiais, privalomąją atsakomybę. Yra dalykų, kurie turėtų būti nesvarstytini, negalvotini ir neapeitini. Tačiau aš esu tikrai labai giliai nustebęs, kad kai kurie iš tų dalykų aplenkiami. Neįsivaizduoju, kaip suaugę protaujantys žmonės gali taip elgtis. Arba jie nesuaugę, arba neprotaujantys. Ir viena, ir kita negerbtina.

Tokia tad įžanga. O dabar konkretus pavyzdys.

Nežinau, gerbiamieji skaitytojai, ką sako jūsų nuomonė, bet aš pasisakau šiuo klausimu griežtai ir kategoriškai, absoliučiai be jokių svarstymų: automobiliu vaikas privalo važiuoti specialioje kėdutėje, atitinkančioje ūgį, svorį ir amžių. Be išimčių.

Tuo tarpu remdamasis konkrečiais pavyzdžiais galiu pasakyti, kad kai kurie žmonės savo vaikams nusileidžia (nesuprantu aš jų ir laikau mažų mažiausiai neprotingais ir neatsakingais). „Argumentai“:

1. Vaikas ištisai rėkia ir muistosi
2. Vaikas sušyla (nes rėkia ir muistosi)
3. Vaikas nenori važiuoti kėdutėje
4. Jis pats atsisega
5. Mums ramiau, kai vaikas patenkintas

O mano atsakymai į šiuos teiginius būtų tokie:

1. Tegu vaikas nors ir valandą klykia. Nors ir dvi. Jei jau reikia kažkur važiuoti, tai reikia. Jei vaikas klykia dėl objektyvių priežasčių, jas reikia šalinti. Na, tarkim, vaikas nori valgyti — stoji šalikelėj pamaitinti. Pavargo būti kėdutėje — sustoji pasivaikščioti. Tačiau jeigu prasideda ožiai — vaikui neturi būti leista pajusti, kad jis gali nors kiek įtakoti situaciją. Dešimt kartų paklyks, vienuoliktą jau važiuos. Turi būti aiškiai apibrėžta ir rodoma pavyzdžiu, kad ši situacija yra nekeičiama. Kėdutė yra konstanta, aksioma, kas tik nori.
2. Taip, kad vaikas sušyla, nėra gerai. Ypač žiemą. Bet tarp namų ir mašinos nėra tokio jau didelio atstumo, kad nebūtų galima vaiko mažiau aprengti iš anksto žinant situaciją. Galima ir atvėsinti drėgna skepetaite Nėra čia nieko tokio. Ir apskritai, vaikas ne stiklinis, kad sušils — tikrai nieko tokio. Kai kuriems nuo rėkimo ir temperatūra pakyla. Bet išgyvena. Svarbiausia — kuo mažiau sukti sau galvą.
3. Ką reiškia nenori? Iki tam tikro amžiaus net ir tikro nenoro nėra. O jeigu nenori — tada niekur nevažiuojam. Kitaip sakant, jeigu lipat į mašiną ir vaikas nenori sėstis kėdutėn, važiavimas atšaukiamas. Nėra tokių svarbių važiavimų, kurių nebūtų galima atidėti. O jeigu jums tokių yra — turite problemų su prioritetais. Jei reikia tą patį vaiką skubiai vežti ligoninėn, manau, kad nenoro bus mažai ir ne tas rūpės. Arba išsikviesite greitąją. O visi kiti privalomi važiavimai yra tik jūsų pačių iliuzija. Niekas nenutiks, jei į kviestinį balių pavėluosite pusvalandį ar valandą. Nieko nenutiks, jei pavėluosite į darbą. Nieko nenutiks, jeigu nenuvešite vaiko laiku į darželį. O jei vėluojate į lėktuvą — pasilikite pakankamai laiko. Galvokite iš anksto ir tiek.
4. Jei vaikas pats atsisegė — stabdote automobilį artimiausiame įmanomame taške (dažniausiai tinka čia ir dabar). Ir nevažiuojate, kol neužsisegs ir nepažadės važiuoti toliau. Aišku, situacijų gali būti visokių, vaikai būna visokie, tačiau kompromisas gali būti tik vienas — vaikas saugiai kėdutėje. Jokių kitų.
5. Ar jums bus ramiau, kai netyčia kokiai mašinai pasipainiojus kelyje (ar kokiam prisilakusiam pėsčiajam) ir staigiai pastabdžius jūsų vaikas liks sulaužyta nosimi, išmuštais dantimis ir apskritai sužalotas? O gal jūs tikitės, kad jūsų rankos geležinės ir išlaikysite? Nebūkite idiotai ir neturėkite siurrealistinių iliuzijų. Vairuokite, kaip norite, saugiai, o situacija kelyje gali pasikeisti žaibiškai. Galų gale, gali sprogti padanga, išnirti šarnyras, trūkti stabdžių diskas. Net ir idealios būklės nauja mašina gali netikėtai pavesti.

Tai va. O turime draugus, kurie net neturi automobilio, bet į keliones skraidinasi specialią kėdutę, kad galėtų naudotis taksi, nuomotis automobilį ar tiesiog paprašyti draugų juos pavėžėti. Keliauja viena moteris su vaiku, pakankamai apsikrovus ir tempiasi kėdutę. Aš ją ir suprantu, ir gerbiu, ir palaikau. Jai rūpi vaiko saugumas ir nuosava dvasios ramybė.

Kita draugė netikėtai gavo laisvadienį, kai vyras netyčia į kitą miestą išsivežė kėdutę. Nebuvo net svarstymų, kokiu būdu vaiką transportuoti. Nėra kėdutės — važiuoti negalima.

Šiek tiek minčių ir parankiotų „argumentų“ (komentaruose), kodėl vaikai nevežiojami kėdutėse ar prisegti saugos diržais:
http://www.austejosblogas.lt/2010/02/segek-saugos-dirza-socialine-reklama/

Dar viena mintis apie kūdikio vežiojimą lopšyje. Jeigu nenorite traumuoti naujagimio stuburo, rinkdamiesi vežimėlį pasirūpinkite specialiu lopšiu, kuris pats karabinais pritvirtinamas prie saugos diržų, o viduje yra diržų sistema, laikanti vaiką.

Keista, tačiau tokie klausimai, kaip vaistų davimas sergančiam vaikui, nėra svarstomas. Nors esu girdėjęs apie atvejus, kad „chemija vaikui blogai“. Kažin, kas labiau pakenks vaikui, trupinėlis chemijos ar per naktį trunkantis karštis? Taip pat neteko girdėti, kad vaikai nuo kūdikystės per Naujuosius gautų šampano ar šiaip išgerti (išskyrus visiškai degradavusias šeimas). Tačiau važiavimas automobiliu saugiai kažkodėl svarstomas. Nesuvokiu.

Šiaip pirmą įrašą šia tema planavau ne tokį, bet koks skirtumas. Mūsų vaikas jau progresuoja intensyviai ir stebina savais „navarotais“. Šiąnakt mažoji prabudo pavalgyti, Astulė bando pamaitint, girdžiu, keikiasi patylomis, kad nesiseka. Paskui sako „oi . . . → Read More: Maitinimas per užpakalį]]> Tėvystė yra stebuklas. Vaikui jau penki mėnesiai, nusprendžiau pradėti dalintis įspūdžiais. Verta šią gyvenimo patirtį aprašyt, juolab, kad turiu triedimo tekstu dovaną.

Šiaip pirmą įrašą šia tema planavau ne tokį, bet koks skirtumas. Mūsų vaikas jau progresuoja intensyviai ir stebina savais „navarotais“. Šiąnakt mažoji prabudo pavalgyti, Astulė bando pamaitint, girdžiu, keikiasi patylomis, kad nesiseka. Paskui sako „oi tu bl***, taigi ji apsisukus!“. Va taip va, bandymas pamaitinti per užpakalį nepavyko. Pirmas kartas mūsuose, kai dukrytė apsisuko 180°. Gerai, kad „kojų užklot“ nebandėm…

Vėlgi eilinį kartą pagalvojau apie asmenybės tobulinimą.

Neseniai paskaičiau Eriko Eriksono (Erik Erickson) psichoanalitinę teoriją apie raidos psichologiją. Jis buvo Froido mokinys, bet ano senelio teoriją priėmė ne visai už gryną pinigą. Froidas labai stengėsi prikabinti psichologinės raidos etapus prie visokių organų, tuo tarpu Eriksonas bandė asmenybės raidą sudėlioti pagal priešpriešas, vidinius konfliktus. Na, tarkim, . . . → Read More: Priverstinė ir sąmoninga asmenybės raida]]>

Vėlgi eilinį kartą pagalvojau apie asmenybės tobulinimą.

Neseniai paskaičiau Eriko Eriksono (Erik Erickson) psichoanalitinę teoriją apie raidos psichologiją. Jis buvo Froido mokinys, bet ano senelio teoriją priėmė ne visai už gryną pinigą. Froidas labai stengėsi prikabinti psichologinės raidos etapus prie visokių organų, tuo tarpu Eriksonas bandė asmenybės raidą sudėlioti pagal priešpriešas, vidinius konfliktus. Na, tarkim, vaikas pirmais metais kovoja su priešprieša tarp saugumo ir nesaugumo — mokosi pasitikėti arba nepasitikėti savo tėvais, kurie jo norus arba gerai patenkina, arba blogai. Priklausomai, kaip išbalansuojama tarp saugumo ir nesaugumo, nulemiamos tam tikros savybės. Na, spėju, kad arba žmogus gali būti patiklus ir geranoriškas, arba piktas ir linkęs izoliuotis. Taip ir toliau ten pagal amžių visokie konfliktai kyla vaikams. Na, ir ne tik vaikams, iš esmės konfliktai lydi visą gyvenimą. O toks kitas, Žanas Pjažė (Jean Piaget), dėdulis vystė kognityvinę teoriją. Man ten irgi panašu šiek tiek į konfliktų sprendimą. Pjažė teigė, kad individas stengiasi būti pusiausvyroj tarp to, ką moka ir žino bei aplinkos veiksnių (na, taip supaprastintai). Geras pavyzdys yra su degtukais. Vaiko klausia „kam reigalingi degtukai?“. Vaikas atsako „Kad juos užpūstum“. Atseit jis yra susidaręs tokią mąstymo schemą. Deja, paskui vaikas susiduria su realybe, kad degtukai yra ne tam, kad juos užpūstum. T.y. sužino kažką nauja ir pamato, kad jo senos idėjos yra neteisingos. Dėl to įvyksta išsibalansavimas. Tenka suvokti, išmokti ir susidaryti naują mąstymo schemą, kuri rodo, kad degtukai yra nebe užpūtimui. Kitaip sakant — vyksta mąstymo raida ir nauja pusiausvyra tarp realybės ir mąstymo schemos.

Man šios dvi teorijos atrodo smarkiai susiję. Daugybei analitikų, panašu, irgi. Bet kokių vidinių konfliktų sprendimas susijęs su asmenybės tobulėjimu. Jeigu pavyksta konfliktą išspręsti, galima užsidėti pliusą, kad einate tobulėjimo keliu. Deja, tobulėjimas nėra lengvas dalykas. Kartais jis yra juokingai sunkus. Kodėl juokingai? Ogi dėl to, kad būna tokių situacijų, kai elgiesi, kaip įpratęs, nors gerai žinai, kad kitaip pasielgti būtų tiesiog geriau. Tačiau baisu kažką keisti, nes pažįstama schema atrodo saugi, o nežinomybė gąsdina. Kartais vykstant vidiniams konfliktams įsijungia vidiniai apsaugos mechanizmai, na, bet apie juos kitą kartą.

Prirašiau va visokių abstraktybių. Kaip čia dabar išvertus į žmonių kalbą? Reikia kokio gyvenimiško pavyzdžio. Na, geras pavyzdys yra su darbu. Žmogus, pavyzdžiui, kaip įprasta, aimanuoja, koks sunkus gyvenimas ir kad nėra pinigų. Ir taip toliau skundžiasi, aimanuoja. Būna atvejų, kai skundžiasi neaišku ko, nes taupo ir pildo sąskaitą ir turi ten „melejonus“. Bet vis tiek skundžiasi. Šitas atvejis šį kartą nedomina, apie tai irgi kada kitą kartą. Na, o būna kad tikrai žmogui trūksta pinigų, gyvena nuo algos iki algos ir skundžiasi. Visiems, kurie nori ir nenori. Aš dažniausiai nenoriu. Nesakau, pinigų klausimas man pačiam irgi opus ir ne kartą spręstas visokiais būdais. Bet kadangi tų būdų jau esu išbandęs, tai tiems patiems verksniams galiu pasakyt — reikia kažką daryti! Kitaip sakant, spręsti vidinį konfliktą. Sako, krizė, nėra darbo. Na, jo, teisybė. Bet ar buvo krizė, ar nebuvo, ar jau nebėra — besiskundžiančių buvo ir bus. Ne tame esmė. Esmė yra tame, kad žmonės bijo keisti savo nusistatymus, principus ir galvoti. Vargsta be pinigų, skundžiasi, tačiau jaučiasi ramūs, nes niekas nesikeičia. Nėra pinigų ir nebus. Skundžiausi ir skųsiuosi. O kai paklausi — tai kodėl neužsidirbi daugiau? — sako, — aaa… taigi ne taip lengva… va tavo profesija tai gera, o mano… Profesija čia niekuo dėta. Tiesiog trūksta vidinių jėgų įveikti baimę ir veikia apsaugos mechanizmas. Žmogus „pamiršta“, kad blogai gyvena. „Pamiršta“ išsiųsti CV. „Pamiršta“ pasėdėti ir pagalvoti, kaip pinigų užsidirbti. Kitaip sakant, laikosi įsikabinęs savo kad ir blogos, bet pažįstamos ir artimos būsenos. Jis žino, kad kas mėnesį sąskaitoje iš kažkur atsiras tam tikras skaičiukas ir tuo džiaugiasi. Tačiau nededa pastangų, kad tas skaičiukas padidėtų, nes mano, kad tai yra sunku, neįmanoma, kalta krizė, valdžia, darbdavys ar dar kas nors. Čia vienas mano bičiulis ilgai laikė Skype būklėje tokią citatą: „niekada žmonės nevertina to, kas jiems lengvai atiteko“. Taigi, tas pripratimas prie įkrentančių pinigų yra iš panašios operos — jei atsiranda ir ramu. Nesvarbu, kad jų mažai. O va išlieti šlakelį prakaito, kad kažkas pasikeistų — nesinori. Taigi, džiaugiamasi lengvai prieinama „pašalpa“.

Va čia ir ateina momentas, kai asmenybė arba degraduoja (regresuoja) arba tobulėja (progresuoja). Jeigu žmogus pamato, kad jam neužtenka išgyvenimui pinigų, arba negali siekti kažkokių tikslų, bet nenori su tuo susitaikyti ir užmiršti, jis imasi kokios nors veiklos. Tai gali būti taupymo planas, antro darbo susiradimas, netgi emigracija. Ir jeigu asmuo neapsileidžia ir nelieka sėdėt užsiciklinęs savo būsenoj, jis patobulėja. Išmoksta kažką naujo, prisitaiko prie naujų aplinkybių ir užsidirba

Iš asmeninės patirties. Esu labai savimi nepasitikintis ir bijau naujovių. Mano ego norėtų gyventi ramiai, patyliukais, nuobodžiai. Bet saugiai. Kad nereikėtų kažko naujo mokytis. Nebūtų iššūkių. Būtų tinginio ramybė. Deja, gyvenimas dažnai neklausia, ar nori to, ar ne. Esu nemažai daręs visokių „chaltūrų“. Atrodo, kas čia tokio — pasiūlė ką nors padaryt, už tai pasiūlė pinigų. Ale va — kad baisu imtis kažko naujo. Ypač, jei reikia padaryt tikrai kažką tokio, kas nėra žinoma. Na, pvz., išmokti kokią naują technologiją, kurios neteko prieš tai naudoti. Tokioj vietoj konflikto sprendimo variantai yra du: sakyti „aš šito nemoku, nedarysiu“ arba sakyti „nu, nelabai gerai žinau, bet pažiūrėsiu, turėtų būti nesunku“. Kaip aš nekenčiu to antrojo varianto! Jis toks gąsdinantis. Bet va, dažniausiai visgi uždarbis motyvuoja ir imi ir išmoksti kažką naujo. O žiūrėk, kitoj „chaltūroj“ jau ir praverčia ir jau sakai „o jo, šitą moku gerai!“. Reiškia, patobulėjau, kažką naujo išmokau, įveikiau savo vidinę baimę. Užsidėjau pliusiuką. Aišku, tokios baimės kyla ne visiems. Kiti žmonės savimi labiau pasitiki ir dažnai imasi visokių nesąmonių jų visai nemokėdami. Bet kažkaip padaro. Kitaip sakant, viduje žino, kad su užduotimi vis tiek susidoros, mobilizuosis. Na, aš irgi žinau, kad susidorosiu. Bet per baimę perlipti man reikia gerokai didesnių pastangų. Užtat tai — mano tobulėjimo kelias. Valdyti savo baimę ir ją nugalėti. Taip gyventi yra parankiau ir lengviau.

Realybėje, žinoma, būna ir sunkesnių konfliktų ir baimių. Jei viskas būtų paprasta, tai tai ir būtų. Deja, reikia išmokti vertinti ir riziką. Kartais kažkokios avantiūros atsisakymas irgi yra pasiekimas. Nors aš pats turbūt esu apsiėmęs man neįveikiamą darbą tik vieną kartą. Bet — aš jo nepadariau dėl to, kad nebuvo vidinės motyvacijos, nebuvo užmokesčio ir nebuvo tikėjimo sėkme. Natūralu, kad toks projektas sužlugo

Sąmoningas asmenybės tobulinimas susideda iš specialiai sau keliamų reikalavimų ir konfliktų. Aš esu pakankamai psichologiškai išprusęs ir žinau krūvas savo trūkumų. Ir tai ne visada sugebu pats inicijuoti sąmoningus sprendimus. Kartais prireikia spyrio į subinę, kad kažką pakeisčiau. Tačiau džiaugiuosi, kad tuos trūkumus pradedu matyti.

Kaip jau rašiau, žongliravimas yra toks betikslis užsiėmimas, kuris verčia mokytis koordinacijos ir reakcijos. Šiek tiek lavina raumenis. Tačiau tai yra geras būdas sau keltis tikslą išmokti naują triuką ar pereiti prie naujo kamuoliukų skaičiaus. Tada irgi būna tam tikras konfliktas — kam man daugiau mokytis, jei ir to, ką moku, užtenka? Bet kai pats save priverti kažko išmokti, įgyji daugiau pasitikėjimo ir patirties. Taip kad reikia sau keltis tikslus ir jų siekti. Dieta, sportas, profesinis mokymasis — visa tai sąmoningas tobulinimasis. Dar geras sąmoningas tobulinimasis yra savo gynybos mechanizmų sekimas ir neleidimas jiems įsijungti. Bet vėlgi — apie tai kitą kartą.

Taigi, esminiai punktai:

• Asmenybė tobulėja spręsdama konfliktus ir sukurdama naujas mąstymo schemas. Gynybiniai mechanizmai tobulėjimą dažniausiai stabdo.

• Skųstis yra saugu, taip nuleidžiama susikaupusi įtampa ir padeda išgyventi savo prastoje, tačiau ramioje būtyje.

• Jeigu kažkas gyvenime netenkina, reikia su tuo kovoti. Nereikia būtinai drastiškų priemonių. Tiesiog reikia bent kažką daryti, kad pasitenkinimas būtų pasiektas.

• Pinigai yra uždirbamas dalykas, o ne atsirandantis iš niekur. Dirbant su fiksuotu atlyginimu prie pinigų atsiradimo sąskaitoje priprantama, kaip prie savaime suprantamo dalyko.

• Sąmoningas konfliktų kėlimas ir adaptacija bei mokymasis yra savo asmenybės tobulinimas. Nebūtina kelti sau grandiozinius tikslus. Galima pradėti kad ir nuo to, kad nepamiršite jokiomis aplinkybėmis išsivalyti dantų.

Na va, dar vienas taškelis žemėlapyje. Solidus toks, vidurys Afrikos, laipsnis pietų pusrutulyje. Trečias kartas jau. Mūsų šiaurietiškoji tauta visgi ekvatorių perkopia retokai, nors keliaunykų su kiekvienais metais daugėja. Jei ne darbas, tai ir pats to ekvatoriaus niekada neperkopčiau…

Kelionę suplanavo efektyvią, bet nejungtais skrydžiais. Kaunas—Ryga—Stambulas sujungė, Stambulas—Nairobis atskirai. Tas visai neblogai, nes Stambule gavau . . . → Read More: Kenija. Kelionė ir kitos linksmybės]]>

Na va, dar vienas taškelis žemėlapyje. Solidus toks, vidurys Afrikos, laipsnis pietų pusrutulyje. Trečias kartas jau. Mūsų šiaurietiškoji tauta visgi ekvatorių perkopia retokai, nors keliaunykų su kiekvienais metais daugėja. Jei ne darbas, tai ir pats to ekvatoriaus niekada neperkopčiau…

Kelionę suplanavo efektyvią, bet nejungtais skrydžiais. Kaunas—Ryga—Stambulas sujungė, Stambulas—Nairobis atskirai. Tas visai neblogai, nes Stambule gavau progą apsičiupinėti savo mielą čemodanuką ir pažiūrėti, ar jam viskas tvarkoj

Beje, pati kelionė prasidėjo mažu netikėtumu — buvo neišpirktas bagažas. Nežinau motyvų ir priežasčių, įtariu, kad klientas tiesiog apsižioplino. Maža bėda iš tikro, bet buvo kiek netikėta.

Turkijoj buvo visai smagu. Gavau štampą, kad atkeliavau į Turkiją, nes teko išeiti iš tarptautinės zonos pasiimti bagažo, o po keliolikos minučių vėl deportavausi lauk Na, kam teko skraidyt nejungtais skrydžiais, mane supras.

Toliau skrydis buvo niekuo neypatingas, apie šešias su puse valandos — kaip du pirštu… Lengvas toks. Šalia sėdėjo į giltinę panašus suomis su aiškiai įvaikinta aštuonerių negriuke (užmačiau pildomus popierus). Gal vežė gimtosios šalies parodyt?

Smagu buvo, kai gavau lėktuve vakarienę, turkiškai ruoštą jautieną. Paragavau ir pajutau tikrą TURKIJOS SKONĮ. Kažkas labai tipiško, ką teko valgyti ir per povestuvinę kelionę. Kiekviena šalis turi savo skonį, sakyčiau. Nostalgija sukilo Paskui ilgai galvojau, kas ten per tipiškas skonis. Greičiausiai jis būdingas ne tik Turkijai. Mėsa, nors ir jautiena, iš skonio kiek primena avieną, o garnyras — kažkokios kruopos su specifiniais prieskoniais. Matyt, tas derinys ir užsiliko kažkur stuburo smegenyse.

Į Keniją atvykau sėkmingai, pasitiko vairuotojas. Dėl mūsų pačių saugumo nesinaudojam taksi ir kitu transportu. Gyvenam čia tokiame namelyje, kuris yra kažkokiame užkampyje, „apartamentų“ rajone. Iki namelio reikia pravažiuoti pro šlagbaumą ir pro dvejus geležinius vartus su spygliuota viela Skamba linksmai, ar ne? Šlagbaumą kilnoja visiški bomžai, kurie vos pajuda nuo mirtino nusilakimo ar tai kitų įvartotų psichotropinių medžiagų. Sargybiniai prie vartų irgi geri. Realiai, jei kas sugalvotų kokią diversiją, iš tų sargybinių naudos būtų nulis.

Kambaryje virš lovos kabo tinklas nuo uodų. Uodų, tiesa, nei mačiau, nei girdėjau, bet sako, kad yra Dar kambary yra toks elektrinis daiktas, kuris kažkokį brudą garina ir turbūt uodus vaiko. Kas juokinga, kad tas aparatas, kaip ir dvi naktinės lemputės, su mums įprastais „lietuviškais“ elektros kištukais, o rozetės visos angliškos Bet net ir ofise mačiau, kaip vienas individas europietišką Nokios pakrovėją į rozetę kišo trečią skylę prilaikydamas tušinuku Nežinantiems: čia tokia angliškų rozečių ypatybė. Joje yra trys skylės, vienas kištuko kontaktas („žemė“) yra ilgesnis ir jis nuspaudžia svirtelę, kuri atidaro dureles kitiems dviems kištukams. Tad taip paprastai į tas dvi skyles nieko neįkiši. Bet „nulaužt“ galima įkišus kokį kitą daiktą, kaip kad tušinukas.

Juokinga, atvažiavau į Afrikos vidurį, beveik ant ekvatoriaus, o pabėgau nuo Lietuvoje tvyrančių 30°C ir didesnių karščių. Nairobis yra plynaukštėje, apie 1,8 km aukštyje virš jūros lygio, čia klimatas ištisus metus panašus — apie 20-25°C dieną. Naktys apie 10° vėsesnės. Kadangi atvykau jau po pusiaunakčio, buvo visai vėsu. Štai tau ir Afrika. O kontoroj šildymas įjungtas Nerealu. Įeini ryte į vidų ir tvoskia šiluma. Paskui išjungia, nes saulė pakaitina.

Nairobis? Dulkėtas miestas. Gatvių asfaltas varganas ir duobėtas. Šaligatviai — raudono smėlio kelkraščiai. Pėsčiųjų perėjos? Juokaujate Eismo taisyklės? Na, važiuojama kaire puse, lyg ir viskas. Naktį visi važinėja tik ilgom šviesom. Beprotišku greičiu siuva „matatu“ — vietiniai mikriukai. Mūsų Kauno mikriukų vairuotojai palyginus nekalti avinėliai. Prie stoviniuojančių mašinų labai populiaru elgetauti — dažniausiai koks nors veikėjas ar veikėja už parankės vedžiojasi kokį kitą aklą (o gal „aklą“?) veikėją ir prie visų mašinų barškina plastmasiniu puodeliu monetas — įmeskit dar. Šiaip primena Džakartą, tik kad visur aplink juodoji rasė ir tokia nelabai draugiška. Čia taip drąsiai nesivalkiočiau. O ir turbūt progų nebus. Į safarį jokį irgi greičiausiai nevažiuosiu, nes jau šiandien dirbau 11 val., o nusimato ir savaitgalinis darbas. Gaila prarastos progos? Užteks pasigėrėti Nairobiu ir pro mašinos langą. Pasiimsiu kurią dieną fotoaparatą ir pašaudysiu, kas gero gatvėse matyti. Aišku, skamba nekaip, bet iš tikro nėra taip labai baisu. Tiesiog kitose vietose jautiesi saugus ir ramus, o čia atmosfera nelabai miela.

Lyg ir tiek. Kolegos, kurie čia lankosi po kažkelintą kartą, sako apie Nairobį, kad tai yra „shit hole“. Na, pirmasis įspūdis tą patvirtina O toliau bus matyti.

Į taurelę įpilama šaltos degtinės. Degtinytė išgeriama, kopūstėliai ir lašinukai suvalgomi.

Veidas . . . → Read More: Galas Records #3]]> Imama keletas šaukštų raugintų kopūstų.
Dedama į lėkštelę.
Lengvai palaistoma aliejumi. Papjaustoma lašinukų.

Į taurelę įpilama šaltos degtinės.
Degtinytė išgeriama, kopūstėliai ir lašinukai suvalgomi.

Veidas palaimingai šypsosi ir spindi.

P.S. Kaukės poveikis stipresnis pakartojus procedūrą keletą kartų