Mūsų blogis :-)

Pirmas pasipiktinimas užplūdo vakar, pavarčius šeštadienio „Respubliką“. Bet apie tai vakare. O antras užplūdo vakar senamiesčio „Vero Cafe“ užmačius bernelį su „rankinuku“, ant kurio nupiešta didžiulė penkiakampė su pjautuvu ir kūju bei užrašu „Red Army USSR“. Kilo trys mintys — bernelis debilas, neišsilavinęs arba šiaip pacukas be savo nuomonės. Užsidėkim dabar dar tada ir svastikas ir džiaukimės, kad žydus išpjovėm. Aišku, bernelis iš išvaizdos tikrai pacukas, nieko nepadarysi. Tik gailiuosi, kad nepriėjau ir nepaklausiau, ką jis apie tai galvoja.

Įdomu, kaip patiktų tokia tašytė mano močiutei, kuri Sibire per tuos pačius Sovietus prisisėdėjo…

94 dienos Kazlų Rūdos miške

Ryšium su tuo, kad mėgstu gamtą ir jaučiu kaifą gamtoj pagerti karštos arbatos, seniai puoselėjau mintį įsigyti kokį nors daiktą, kurio pagalba būtų galima užsivirinti vandenį. Kad ir automobilinę spiralę, aliuminio katiliuką ar panašiai. Deja, gamtoj ne visada būnu su mašina, o aliuminio katiliukui reikia ugnies. Laužo dėl puoduko vandens gi nekursi… Tačiau internetas visagalis padėjo rasti sprendimą. Lietuvoje gal šis įtaisas ir nelabai populiarus, bet prisiskaitęs apie visokius variantus ėmiausi daryti tokį daiktą, kuris populiariai gali būti pavadintas Pepsi virykle

Kaip greičiausiai supratote, pagrindinis „materiolas“, iš kurio daroma ši viryklėlė, yra kokio nors gėrimo skardinė. Kad ir Pepsi. Viryklėlė užpildoma spiritu ar kitu stipriu (apie 90%) alkoholiu, joje nuo karščiu sukeliamas slėgis, spiritas pradeda garuoti ir turime kažką panašaus į nešiojamą dujinį degiklį Iš keleto variantų pasirinkau man atrodantį paprasčiausią, tokį, kuris tuo pačiu tarnauja ir kaip puodo laikiklis. Taigi, pradedame gamybą.

Pirmiausiai įsigyjame dvi ar daugiau skardinių. Tai gali būti alus, sidras, limonadas. Arba Pepsi. Aš įsigijau Pepsi Bet panaudojau šiek tiek ir seną Švyturio alaus skardinę. Bet kitam tikslui.

Kad viryklėlė atrodytų profesionaliau , rekomenduotina skardinių apačią nušveisti švitriniu popieriumi. Taip galutinis rezultatas atrodo gražiau. Šveisti būtina pilną, dar neatidarytą, skardinę. Slėgis viduje neleidžia jos suglamžyti. O šveičiant jėgų tikrai prireikia!

Kai skardinės jau nušveistos ir išgertos, galima nupjauti jų apačias. Pasiėmiau storesnę knygą, aštrų peilį ir padėjęs jį stabiliai pradėjau braukti ratą aplink skardinę.

Deja, pirmą skardinę bandžiau pjauti iš karto ir nupjoviau LABAI negražiai. Su antrąja elgiausi kur kas atsakingiau. Paslaptis: prieš tikrąjį pjovimą, verta peiliu tiesiog įbrėžti skardinę. Įbrėžimas reikalauja mažiau jėgų ir jį galima padaryti tiksliau. O paskui pjauti jau būna kur kas lengviau, skardinė tiesiog pati plyšta palei įbrėžtą liniją. Na, ir rezultatas palyginimui akivaizdus, ar ne?

O dabar sunkesnė dalis. Šie dugnai turi sulįsti vienas į kitą. O kaip jie sulįs, jeigu skardinės tikrai vienodų apimčių? Atsakymas paprastas: apatinę dalį reikia praplėsti! O praplėsti paprasčiausia bandant užmauti ant kokios nors sveikos skardinės, pageidautina, pilnos:

Šis viryklėlės „dizainas“ reikalauja, kad vidus būtų užpildytas stiklo pluošto vata ar panašiu daiktu. Tai pagerina spirito garavimą, o jei viryklėlė netyčia apvirsta, jis neišsitaško aplink, bent jau ne iš karto

Na, ir sunkioji dalis: bandau sutaikyti dugnus. Deja, kadangi vieną negražiai nupjoviau, o pakeisti neturėjau kuo, turėjau daug vargo. Išsikirpau iš panaudotos skardinės gabalą skardos ir ją užkišęs bandžiau kraštus sutaikyti. Galų gale, padariau du įkirpimus, kad bent kažkaip pavyktų sugrūsti.

Ne viskas gavosi idealiai ir sklandžiai, bet šiaip ne taip gavau tai, ko reikia: suleistas dvi skardinių apačias. Gražus daikčiukas, ar ne?

Įrenginio viršuje smeigtuku arba vinute įbedam tris-keturias skylutes, pro kurias pilamas kuras, o šonuose – skylučių žiedą. Paprastai jis daromas toje įstrižoje dalyje, bet padarius šonuose puodą galima uždėti tiesiai ant viryklėlės. O vietoj kuro bandau izopropilo alkoholį:

Na ir ką jūs manot? Ne viskas taip paprasta. Kai alkoholio jau pripilta, uždarą skardinėlę reikia pakaitinti, kad jis įkaistų ir pradėtų garuoti. O garai tada pradeda veržtis pro skylutes ir gali degti. Deja, degtuku kaitinant apačią šio efekto pasiekti nepavyko. Tad paėmiau tiesiog stiklainio dangtelį, į jį įpyliau šiek tiek alkoholio ir uždegiau. Aliuminio talpelė įkaito greit ir garai pradėjo veržtis pro skylutes. Tik manau, kad skylutes teks didinti, nes degimas nelabai stabilus. Skylutės mažokos ir nesugeba palaikyti tinkamo karščio pačiai skardinėlei, tad dega pliūpsniais. Na, bet vis tiek, vandens užsivirinti galima!

Ingredientai:

• Dvi gėrimų skardinės
• Saujelė stiklo ar akmens vatos
• Aštrus peilis ir knyga
• Švitrinis popierius
• Izopropilo alkoholis arba denatūruotas etilo spiritas (apie 90%)

Papildomai dangtelis, kuris padeda įkaitinti viryklėlę. Sumontuota skardinėlė sveria juokingai: 12 g. Na, o su dangteliu – 27 g. Tad į bet kokią iškylautojo kuprinę gali tilpti. Alkoholio kiekis pusės litro vandens užvirinimui – maždaug du šaukštai į skardinėlę ir šlakelis į dangtelį pakaitinimui.

Grybai iš arti.

Mūsų žvėris sumedžiojo kitą žvėrį. Ir dar gerokai didesnį už save.

Ir sėkmingai bando iš jo išpurtyti visą gyvastį:

Gera važiuoti dviračiu. Vis dar džiugina. Nors vakar per lietų ir buvo šlapia, bet vis tiek džiugu.

Vien dėl to, kad gali sustoti ir pasigrožėti kad ir tokiais vaizdeliais:

Antras soliaografijų puslapis.

Naudojamės atostogomis, geru oru ir geromis idėjomis. Vakar šiek tiek pakeliavome su geru pažįstamu, taip pat žinomu, kaip Meška, po brangią Lietuvą tėvynę, praplėtėm savo išsilavinimą ir pamatėm gražių vietų.

Taigi vakar aplankėme keturias įžymybes. Pirmoji buvo Linų muziejus Stultiškių kaime. Šiek tiek sužinojome ir prisiminėme, kaip buvo kadaise auginami ir ruošiami linai. Muziejus įsikūręs sename malūne. Atvažiavom, paskambinom ant durų paliktu telefono numeriu, atvažiavo toks dėdulis, aprodė muziejų ir papasakojo apie viską.

Iš Stultiškių patraukėm į Kurtuvėnus, pažiūrėti ten esančio įžymaus svirntelio. Svirnelis, tiesa, 2001-aisiais sudegė, tad dabartinis pastatas yra atstatyta kopija. Bet medinis dviejų aukštų pastatas tikrai gražus ir įspūdingas.

Kitas taškas maršrute buvo Tytuvėnų vienuolyno ansamblis. Trumpai tariant, tikrai įspūdingas, lauko galerijose labai gražūs paveikslai. Gaila, deja, kad paveikti laiko ir negerų rankų. Bažnyčios vidus apskritai pribloškė spalvingumu, katalikiška prabanga ir atmosfera. Tikrai rekomenduojam visiems apsilankyti.

Na o paskutinis aplankytas objektas – Lyduvėnų geležinkelio tiltas virš Dubysos, pats aukščiausias ir turbūt ilgiausias geležinkelio tiltas lietuvoje. Visos „kojos“ aptvertos spygliuota viela, apstatytos kameromis. Kitaip sakant, tiltas griežtai saugomas. Gaila, kad pėstute juo pasivaikščioti negalima…

Tad tiek. Vaizdinė medžiaga čia.