Mūsų blogis :-)

Posts Tagged ‘Darbas’

Ką gi, linksmybės Džakartoje baigėsi. Šis savaitgalis gan darbingas. Na, ir vakar, ir šiandien beveik visa diena laisva, bet kažkaip dar vakar šiek tiek paturistavau, o šiandien visiškai nebėra noro ir jėgų.

Šią savaitę padirbau vieną naktį. Grįždami penktadienio naktį su kolega airiu bandėm pasigauti taksi, pasigavom kažkokį nežinomos rūšies. Ir ką jūs manot — bjaurybė pradėjo maklinėti aplinkui ir visai į priešingą pusę nuo viešbučio. Jeigu ne GPS, būtų buvę sunkoka ginčytis, bet kai matai, kad veža konkrečiai į priešingą pusę, gali imtis veiksmų. Kai aprėkėm ir liepėm važiuot į viešbutį, bjaurybė susinervijo, kad jį prigavom. Deja, paskui gavo tik pusę sumos vietoj to, ką rodė taksometras. Kai bandė ginčytis, parodėm žemėlapį su įrašytu maršrutu apsauginiui ir tas liepė taksistui greitai vyniot meškeres. Va taip va. GPS’as nepažįstamam mieste yra didelis gėris

Vakar iš ryto vėl buvau suvenyrų. Beje, čia prasidėjo Ramadanas, tad dieną visi barai restoranai tušti. Vargšai musulmonai valgo tik sutemus. Taip jiems ir reikia. Po suvenyrų pėstute paėjau link viešbučio. Deja, priėjau tokią vietą, kai baigėsi bet kokie šaligatviai ir saugus vaikščiojimas. Teko pasigauti taksi ir už du litu parvažiuot iki viešbučio. Džakarta tikrai ne pėstiesiems pritaikytas miestas. Pereiti gatvę reikia sugebėti. Tiksliau, eini ir viskas, mojuodamas vairuotojams. Na, dar didesnėse gatvėse yra tokie kaip ir viadukai pėstiesiems. Tuose viadukuose verda gyvenimas — jais ne tik pėstieji naudojasi pereidami gatvę. Juose paprastai vyksta tikras turgus — pilna prekeivių, pardavinėja, siūlo visokį šlamštą arba net ir gerus dalykus. Kai kur ant viaduko galima net ir pavalgyti Na, azijietiškas „bardakas“. Tai atrodo maždaug šitaip:

O vakare nuo 18 val. iki vidurnakčio padirbėjau. Tiems, kam įdomu — gaudėm baisiai piktą „memory leak’ą“. Aš pabaigos taip ir nemačiau, bet visgi šiąnakt žmogai šiaip ne taip rado problemą ir padarė laikiną pataisymą. Laikiną todėl, kad kitoj versijoj to padaro nėr… Ir dabar teks kažkam aiškintis, kokia visgi tikroji priežastis. Tai tiek.

Na, o kadangi pataisymas yra, šiandien į darbą teks keliauti 22 val. ir dirbti iki 8 ryto. Reikės prigriebti maisto ir šiaip ko nors linksminančio.

Dėl Ramadano viešbutyje penktadieniais ir šeštadieniais tylu ir ramu, nevyksta pramogos, neveikia SPA centras, net ir masažo užsisakyti negalima Savotiškas toks reikalas.

Tai tiek šiandienai.

Visiems, kuriems rūpi ir nerūpi

Pirmas užkliuvęs dalykas dar besileidžiant lėktuvu — čerpių
stogai. Daug daug namukų, stovinčių vienas šalia kito raudonais stogais. Oro uosto pastatas irgi po čerpėmis, tarsi daug namukų,
sujungtų į krūvą.Viduje „dizainas“ irgi savotiškas, lyg kokio senovinio medinio pastato su kolonomis ir panašiai.

Imigruoti nebuvo problemų, tik už vizos
keitimą sumokėjęs eurais gavau grąžos krūvą vietinių tugrikų, t.y.
Indonezijos rupijų. Vienas litas atitinka maždaug 4100 tugrikų, tad vėl
žarstausi dideliais skaičiais.

Iki viešbučio pasisamdžiau "limuziną", naują Tojotą su
tvarkingu vairuotoju. Užtai nuvažiavau ramiai. Viešbutis didžiulis,
40-ies aukštų monstras. Apsauga su automatais, kiekvieną atvažiavusį
taksą iškrausto ir apžiūri su detektoriais. Čemodanus taip pat
iškrausto nuoširdžiai. Ir taip kas kartą, visus krepšius ir rankinukus.
Apsaugos čia pilna visur, krausto ir tikrina atėjus į darbą, einant
pietaut priešais restoranų kompleksą ir taip toliau. Kur tik gali
susiburti daugiau žmonių — visur griežta apsauga. Moterims su
rankinukais tikrai neparanku.

Vietinių rasė — tam tikra siauraakių rūšis. Kitokie, nei kinai ar
japonai. Nors vis tiek siauraakiai. Tik kadangi Indonezija
musulmoniška šalis, tai šiek tiek keista matyti siauraakes moteriškes
apsimuturiavusias skarelėmis. Bet religija čia aiškiai nėra labai
fundamentali, su skarelėmis tikrai ne dauguma. Dar be to, rūkančių daug ir rūkyti galima visur. Nėra apribojimų barams ar restoranams. Viešbutyje tiesiog laukiamajame yra peleninių ir rūkoma.

Gatvės šiukšlinos ir pilnos motociklų. Na, gal tuos daiktus
motociklais drąsoka vadint. Greičiau motociklo stiliaus motoroleriai.
Laksto, kaip išprotėję. Apskritai eismas čia trenktas ir pavojingas.
Pats kelis kartus buvau smarkiai nusigandęs. Bet visgi žmonės sugeba
puikiai išsisukinėti ir važinėti „milimetrovkėmis“. Nieko nuostabaus
tokiame mieste, kur viešasis transportas tikrai nekoks. Dominuoja taksi
ir seni autobusai, su kuriais palyginus mūsų senukai LAZai atrodydavo
tikrai neblogai. Yra ir atskiros, borteliais atitvertos, juostos
didesniems autobusams. Mačiau ir traukinį, bet metro čia nėra.
Geriausia naudotis taksi, tačiau ne bet kokiais, o priklausančiais tam
tikrai geros reputacijos grupei. Na, bent jau užsieniečiams.

Kol kas gyvenimas tik tarp darbo ir viešbučio. Vakarieniavau vakar
viešbutyje, nes net neįsivaizduoju, kaip iš jo išeiti, kur nueiti ir
kaip grįžti. Viskas dėl apsaugos ir aplinkinio rajono, kuris visiškai
neaiškus. Kai kiek priprasiu — patyrinėsiu. Reikės prisigalvot kokios
veiklos savaitgaliui, greičiausiai pasibastyt po miestą. Tik reikės
pasiskaityti, kas čia gero yra ir ką verta pamatyti. Žinau, kad jau
būtina pamatyti kažkokį nepriklausomybei skirtą paminklą. Dar nelabai
orientuojuosi, ar esu netoli centro, ar ne. Na, bet įžymybės čia,
regis, išmėtytos gan padrikai, tas pėstute bandyt apžvalgyt neverta,
reikės pasivažinėt taksais. Autobusais nerizikuosiu, ne tik dėl jų
išvaizdos, bet ir prastokos reputacijos.

Kol kas tiek. Pateiksiu vėliau ir vieną kitą nuotraukėlę, kai jų
bus. Sunku taikytis prie laiko, nors ir išsimiegojau, bet šiandien vis
tiek esu kaip trenktas.

Keletas ištraukų apie komandiruotę Kanadoje. Atvykau čia antradienį, dirbu antra diena. Eilinį kartą kartojosi scenarijus: penktadienį vakare paskambina — „Sauliau, ar gali pirmadienį būti Toronte?“. Ne, negaliu, neįmanoma. Todėl išskridau „tik“ antradienį.

Pirmiausia apie
kelionę. Šį kartą kelionė buvo stebėtinai lengva, kaip į tokį
tolimą kraštą. Gi be FlyLAL‘o kur nors toliau sunku patekti be
dviejų persėdimų. O man parūpino skrydį per Frankfurtą, į kurį
yra tiesioginis skrydis. Nuo Frankfurto iki Toronto tik aštuonios
valandos kelio, tai nėra nė ką lyginti su Japonija ar, juo labiau,
Australija.

Iš Frankfurto
išskridau lėktuvu A330-300. Nepamenu, ar čia toks pat, kuris
nukrito skrisdamas iš Brazilijos, bet šiaip lėktuvas labai patiko.
Sėdynės odinės, minkštos ir patogios. Kiekvienas turi po
televizorių, valdomą liečiant ekraną. Prie televizoriaus yra
amerikietiško tipo rozetė, tad galima prisijungti savo kompiuterį
ar kitą įrenginį. Taip pat prie televizoriaus yra USB lizdas, tad
įtariu, kad galima bent jau savo muzikos pasiklausyti iš nuosavos
laikmenos. O ir ausinių lizdas standartinis, ne kažkoks velnio
išmislas, kaip Boinguose. Juokingiausia, kad ausinės po skrydžio
išmetamos, tad stiuardas vis sakė — jeigu norit, pasilikit, vis
tiek išmesim. Na ir pasilikau, ausinukės visai padorios. Keista,
kai pagalvoji, koks resursų švaistymas. Atseit, pagal standartus
išvalyti tas ausines brangiau, nei išmesti ir pagaminti naujas.
Baisu, tiesą sakant. Pirmą kartą susinervinau dėl tokio
netausojimo.

Porą naktų pagyvenau
mažame viešbutukyje. Šiaip visa komanda apgyvendinta dideliame
Hilton viešbutyje, tačiau jis buvo užgrūstas, taigi šiandien
persikraustysiu. O mažajame viešbutukyje taip pat prajuokino
perdirbamos durų kortelės T.y. kambario durys atidaromos
magnetine kortele, kuri pagaminta iš popieriaus. Vakar kišenėj man
šita kortelė pasilankstė ir į kambarį nebeįėjau, teko pasiimti
naują.

Iš mano lankytų
anglakalbių šalių Kanada pasirodė „normaliausia“. Eismas
dešiniapusis. Aukštus skaičiuoja, kaip žmonės — pirmas aukštas
ir yra pirmas, o ne koks „ground floor“. Na, kai kur vadina jį
kaip nors išskirtinai, bet dėl to antras aukštas nepatampa pirmu,
kaip Britų salose ar Australijoje. Vokietijoje irgi tas pats, pirmas
aukštas yra „G“.

Darbo sąlygos
savotiškos. Sėdim tokioj salėj, kur didžiajam klientui dirba daug
tokių prašalaičių, kaip aš. Jei nueini nuo savo vietos su visais
daiktais, grįžęs gali jos nerast, atsisės kas nors kitas. Taip
pat gali nerast ir savo kėdės, jei kam pritruks. Saugumas irgi
nemažas, visur reikia kortelės. O mes turime keturias korteles
dešimčiai žmonių. Nori nueit į tualetą, klausinėji, kas turi
kortelę Nepasakysi, kad betvarkė, bet toks lengvas bardakėlis.

Kas čia dar… na,
sėdžiu kažkokiam pramoniniam Toronto priemiesty, kuris vadinasi
Mississauga. Oro uostas už poros kilometrų. Aplinkui nėra nieko,
tik visokios kontoros. Nei normalių vietų pavalgyti, nei
parduotuvių, nieko. Tiek, kad mūsų pastate yra didelė valgykla,
kavinė ir pora kioskų. Vienas juokingas prekystalis yra, kur
pardavinėja kojines Kai savo atsargas išnaudosiu, nereikės
sukt galvos, kur įsigyt.

Komandos vadovas yra
Amerikos lietuvis, taip pat Saulius. Toks pusamžis dėdulė.
Lietuvoj buvęs vieną kartą dar būdamas paauglys. Bet lietuviškai
kalba neblogai, nemažai žino apie tėvynę, moka visokių dainų ir
gerai nutuokia apie visokias lietuviškas trauktines ir kitus
panašius dalykus

Na tai kol kas tiek.
Namo grįšiu liepos 3, penktadienį. Malonu, kad ir į čia kelionę
pradėjau tik antradienį, nesigaus pilnos trys savaitės. Savaitgalį
važiuosiu pažiūrėti Niagaros krioklio, gal dar kur pasibastyt.
Nuotraukų kol kas jokių nėra, gal dar nufotografuosiu kambarį
Hiltone, jei bus vertas dėmesio.

Netekome savo stovėjimo aikštelės prie darbo simbolio. Gal pusę metų stovėjo senukas sukiužęs Ford Orion. Prieš naujus metus netgi mūsų administracija siuntė spaminę užklausą, ar kas nors nepažįsta savininko. Šiandien iš ryto atvažiavęs pasistačiau mašiną kaip tik prie to nepajudinamo lauželio. O va ką tik pasižiūrėjau pro langą ir likau priblokštas. Tuščia iš mano mašinytės dešinės, neliko Oriono… Net gaila, kad nemačiau, kaip jis dingo. Įdomu, ar užsivedė po tiek laiko, ar jį kas nutempė… O gal veikia Kauno valymo akcija? Kažkur skaičiau, kad žada senas mašinas surankiot. Viena netgi prie mūsų namų dingo ir atlaisvino ilgai rezervuotą vietą. Bet turim dar vieną seną laužą be užpakalinių ratų. Gal ir tas dings.

Kai darbas nebetenkina, arba netgi priešingai — kelia įtampą ir stresą, atsiranda visokie keisi efektai ir mintys.

Darbas mane blogai veikia nuo praėjusios savaitės. Tiksliau, labai sunkus buvo praėjusios savaitės vidurys. Grįžau iš komandiruotės, ką veikt — neaišku. Kai paaiškėjo, nenudžiugino, nes reikalas buvo bjaurus. Šiaip taip prisitaikiau, įsibėgėjau, o vakar vėl — šast ir „uždarė“ tą reikalą. O buvau spėjęs jau adaptuotis, prisiplanuot porai mėnesių į priekį ir pasidžiaugt ramybe bei kūrybine laisve… O nuo vakar krapštausi prie senų „bugų“, kurie yra tiriamojo pobūdžio. Be to, sistemoje, kurios visai nepažįstu ir dar kliento, kurio negaliu pakęst. Suma sumarum, skamba gal dar ir ne taip blogai, bet veikia nervus.

Nuo tų nervų kyla visokios keistos mintys. Gal ir nekeistos, bet parodančios gyvenimo būdą ir norą kažkaip atsipalaiduoti.

1. Norisi nusilakti po darbo. Sėkmingai tą pavyko padaryt, pabaigėm šešis (berods) butelius. Na, turėjom tokią kolekciją, kur ant kiekvieno butelio dugno po šlakelį likę. Ir dar turėjom Absolut suvenyrinį rinkinuką. Heh, smagu buvo.
2. Norisi eit parūkyt. Visgi laikinai pralinksmina. Bet kažkaip nenoriu priprast. Nors, pagalvojus, dažniau ko nors išgeriu, negu surūkau vieną cigaretę.
3. Norisi išsisukinėti nuo darbo. Pvz., tiriamuosius darbelius tempti ir daryti kuo ilgiau. Na, šito išvengiau, sąžinė neleidžia taip vaikiškai elgtis. O gal ir nevaikiškai… Matyt, dar nėr taip blogai
4. Norisi tikėtis, kad kažkas pasikeis ir gausiu „normalaus“ darbo. Ką nors naujo gaminti ar tobulinti. Šita viltis ir laiko. Ir dar tikėjimas, kad šiaip tokia depresinė savijauta ir aplinkybės praeis…

Nu, parašysiu apie „krizę“ ir aš.

Kaip mes kovojam su krize? Mes kovojam su krize paprastai. Aš važinėju į komandiruotes, gaunu daug dienpinigių, tad babkių nepritrūksim.

Ryšium su tuo, kad kitą savaitę važiuoju jau į septiną komandiruotę šiemet ir penktą kartą į Dubliną.

Manau, kad visiems yra gerai žinoma tradicija bankuose ir kitose „oficialiose“ įstaigose penktadieniais daryti „džinsų dieną“, t.y. ateiti į darbą ne su kostiumu.

O kadangi mes, programuotojai ir visi kiti, paprastai į darbą einam kas kaip, tai šiandien pas mus kompanijoje — Kostiumų diena!

Štai taip atrodo save gerbiantis programuotojas šventinę dieną: