Mūsų blogis :-)

Posts Tagged ‘Dviratis’

Gera važiuoti dviračiu. Vis dar džiugina. Nors vakar per lietų ir buvo šlapia, bet vis tiek džiugu.

Vien dėl to, kad gali sustoti ir pasigrožėti kad ir tokiais vaizdeliais:

Na štai, po dviejų komandiruočių (maždaug šešių savaičių) vėl atsisėdau ant dviratuko ir pasivažinėjau po Kleboniškio mišką.

Nors daug metų gyvenau palyginti netoli, o ir metai buvo vaikystės-paauglystės, bet kažkaip Kleboniškio miško tais laikais labai smarkiai neištyrinėjau. Šiek tiek žinojau savą pakraštį, upelį su „sveiku“ vandeniu ir tiek.

Šiandien sėdau ant dviratuko ir pasivažinėjau po šitą mišką. Važinėjausi ne tik dviračių, bet ir tiesiog paprastais takeliais, kartais ir visai ekstremaliai. Buvo tikrai smagu. Dviratininkų sutikau tik ties tam skirtom vietom, bet bėgikų sveikuolių sutikau visur. Vieną sutikau su dviem toiterjerais, tai pasisveikinau ir pasakiau, kad turio tokį patį šunį namie.

Atradimai:

• Automobilių aikštelė visai netikėtoj vietoj.
• Didžiulis skruzdėlynas su dar didesniu aptvaru.
• Kažkokia juokinga pavėsinė-gardelis su mediniu žvėrimi viduje ir pintine, kabančia ant to žvėries nosies.

Na ir grįždamas pasiėmiau soliaografinę dėžutę nuo Kleboniškio tilto. Ji ten prakabėjo niekam neužkliuvus 50 dienų. Buvo visa siaubiai apaugus voratinkliais, teko smarkiai nukrapštinėt. Ir dar buvo pilna vandens. Netgi pro tokią mažą skylutę jo prisirenka, pasirodo. Bet „nuotrauka“ pavyko visai neblogai. Reikės daugiau dėžučių po gimtąjį miestą išslapstyt, pradeda „kabint“ šitas užsiėmimas. Na, nuotraukėles paviešinsiu kada kitą kartą, dabar jau laikas miegoti.

Svečiuose pas Timą.

Atmyniau šiandien dviračiu į darbą. Pavargau, aišku, mūsų kalnas yra bjaurus reikalas. Bet visgi įveikiamas. Ir iki darbo ne taip toli, 5,5 km. su visokiais tik dviračiu prieinamais „shortcut’ais“.

Na, o reikalas toks, kad vakar nuvežiau savo seną mielą dviratuką remontui… ir parvažiavau namo su nauju. Kai senuką apžiūrėjo ir pasakė galimą remonto kainą, pasidarė aišku, kad jau nebeverta. Kadangi žmona palaikė, pasiryžau įsigyti naują. Modelis kažkuris Kalkhoff Blackwood, berods. Kažkaip buvau įsitikinęs, kad bus Pantera, bet kai atsiėmiau, pamačiau, kad apsižiopsojau. Apgavau Timą anksčiau laiko pasigyręs

Ech, iki darbo tai atvažiavau, bet dar ir parvažiuot reikės… Bet reikia taupyt „ant kuro“, kad dviratis bent iš dalies atsipirktų.

Jau seniai norėjau pabandyti paieškoti lobių – užsiimti geocaching’u. Čia tokia sporto ar tai pramogos rūšis. Kas nors kur nors ką nors paslepia ir palieka to paslėpto daikto koordinates www.geocaching.com tinklapyje. Kiti su GPS pagalba gali pabandyti tą slėpinį surasti. Paprastai tai yra dėžutė ar maišelis, kuriame yra radimo žurnalas, pieštukas ir kelios smulkmenos apsikeitimui. Radęs lobį gali iš jo ką nors pasiimti ir privalai pats kažką palikti bei įrašyti įrašą į žurnalą. Tai va.

Rytas buvo puikus. Kelią su tekančia saule pradėjau kiemais link Milikonių kalno. Ten prie Perkūno žirgų yra paslėptas vienas iš lobių. Lobio neradau, nors radau jo papildomas koordinates. Na, nieko nepadarysi.

Nuo Milikonių kalno linksmai nudardėjau žemyn. Sutikau du dviratininkus, vienas leidosi kartu, o kitas priešais sunkiai mynė į kalną. Su nusileidusiu kartu numynėm iki žiedo prie Vilijampolės tilto. Pakeliui įveikiau vieną Jonavos gatvės šviesoforą. Aš pasukau link Kauno pilies paieškoti kito lobio, kurio vėlgi neradau.

Trečias lobis buvo paslėptas santakoj. Čia sutikau palaidą rotveilerį, bet jis buvo draugiškas ir į mano barškantį dviratį didelio dėmesio nekreipė. Čia ištiko nesėkmė – prasisuko mano vairo pagrindinis varžtas ir dviratis liko nevaldomas. Na, valdomas neypatingai puikiai. Užtat čia radau pirmajį savo lobį. Mainais už monetą palikau porciją pypkės tabako. Santakoj pasigrožėjau dviem upėm.

Ketvirtas lobis paslėptas prie Vytauto bažnyčios. Arba buvo paslėptas. Pagal visus nurodymus ir koordinates radau viską, kas įmanoma, išskyrus patį lobį. Na, nieko nepadarysi, lobiai irgi nukenčia nuo vandalizmo.

Tai tiek. Ką dabar reikės daryti su dviračiu, kol kas nežinau. Bandysiu ieškoti detalių ir kreiptis į patyrusius dviratininkus. Be vairo nelabai pavažinėsi. Na, kol kas skolinsiuos Astulės dviratį, kuris irgi dabar Garliavoj. Bus vėl proga pasivažinėti.

Na ir pabaigai šiandienos maršrutas.

Planas, nors ir drąsus, bet jį įgyvendinti pavyko sėkmingai. Tiems, kurie dviračiu važinėja kasdien, mano pasakojimas greičiausiai pasirodys naivus, bet man šita kelionė buvo pakankamai didelis gyvenimo įvykis Mokyklos laikais numindavau ne vieną dešimtį (o kartais ir šimtą) kilometrų, bet seniai nevažinėjus tai nėra taip paprasta.

Svarbiausia, kad techninė apžiūra pavyko sėkmingai. Buvo išsileidę ratai, bet per kelerius metus taip paprastai ir įvyksta. Svarbiausia, kad pripūsti laikė orą ir kelionę galėjau pradėti.

Dviratukas mano „outkutiūrinis“, o gal reikėtų sakyti – antikvarinis. Rusiškas sportas, su keliais šiuolaikiniais patobulinimais.

Kelionę pradėjau iš Garliavos. „Maxima bazę“ pasiekiau su vėjeliu, maždaug 20 km/h greičiu. Šiaip važiavau vaikiškai – prieš eismą ir šaligatviais. Seni asfaltuoti ir sutrūkinėję šaligatviai tikrai nėra pats maloniausias kelias, vietomis pabarškėjau kaip reikia.

Ties „Maxima baze“ pataikiau truputį ne į tą aikštelę, teko šiek tiek pargrįžti atgal. Toliau iki Dariaus ir Girėno oro uosto važiavau kiek lėčiau, pasijuto pirmas nuovargis. Ties „Maxima“ dar pamečiau „Koka-kolos“ buteliuką, po to jį tvirtai prikabinau espanderiu.

Nuo Aleksoto kalno važiuot buvo vienas malonumas. Čia pasiekiau maksimalų 31 km/h greitį. Na, važiavau šaligatviu ir neleidau per daug sau įsibėgėti. O vienoj vietoj dar pasitaikė laipteliai ir piktas palaidas šunėkas.

Aleksoto tiltu pervažiuoti irgi buvo smagu. Paspoksojau į vandenį ir sovietinę atributiką ant stulpų. Nesuprantu, ko mūsų valdininkėliai taip nori tą atributiką pašalinti. O kai buvo paklodėm uždengę, tai iš viso juokinga. Tai istorijos dalis ir tiek. Jei taip žiūrėsim, tai tada reikėtų ir Kauno senamiestį nugriaut, nes primena viduramžius ir baudžiavos laikus… nu, čia šiaip, ne į temą.

Kirtau senamiestį. Grįstas kelias taip pat nelabai draugiškas dviratininkams. Atradau, kad reikia važiuoti pačiu pakraščiuku, nes ten akmenys sudėti išilgai, o ne skersai ir mažiau krato. Senamiesty bandyti važiuoti šaligatviu – be šansų, pilna pėsčiųjų.

Malonus ir paprastas etapas – visa Jonavos gatvė. Važiavau ir tiek. Va tik pabaigoj ant tilto dviratį teko ant kupros užtįsti ant tilto. Čia ant tilto gerai pailsėjau prieš sunkiausią etapą – užkilimą į kalną. Jį įveikiau tikrai sunkiai, nors navigatorius rodė maždaug 10-12 km/h spartą.

Iš viso nuvažiavau beveik 15 km, važiavau vos daugiau nei valandą. Nesiplėšiau ir važiavau negreitai. Visgi forma seniai prarasta.

O čia kelionės pradžioje:

Atkreipkite dėmesį į labai patriotišką vairą

Šiandien atsikėliau iš ryto ir pamačiau gražų orą už lango. Ta proga žadu įgyvendinti vieną planą.

Jau keletas mėnesių ruošiuosi pasiimti savo dviratį, kuris stūkso Garliavoj pas močiutę. Paprasčiausia būtų jį pasiimti ir parsivežti. Bet visgi, kaip (nors ir buvęs) dviratininkas mėgėjas, turiu savigarbos ir žadu dviračiu iš Garliavos tiesiog parvažiuoti į namus Šilainiuose.

Nežinau, kaip seksis atgaivinti dviratį, visgi kokius trejus metus jis nejudintas. Nors kas jam ten gali nutikti, nupūsiu dulkes, pripūsiu ratus ir turėtų būt gerai. Gal dar tapalo truputuką reiktų pasiimti. Na, o paskui į kelionę!

Vakare, jei dar pajėgsiu, parašysiu kaip sekėsi.