Posts Tagged ‘Japonija’

Paskutinės dienos po Fushimi Inari buvo flegmatiškos. Skaudėjo kojas ir
buvo sunkoka judėti. Vytas išlėkė savais keliais, o mes išvažiavom
pažiūrėti Osakos pilies.
Pažiūrėjom mažai, į vidų net nėjom. Pasėdėjom ant suoliuko, pažiūrėjom
žonglieriaus šou. Aš stebėjau dėdulį, kuris maitino žvirbliukus ir
bandė juos nufotografuoti. Prajuokino kitas senas japonas, kuris
vaikščiojo su gyva geltona papūgėle ant kepurės… O paskui tiesiog
nuvažiavom į centrą ir pavalgėm sušių Su saliamiu ir rūkyta
šonine… taip taip, Japonijoje sušiai taip pat ne tik su jūros
gėrybėmis Aišku, tokių buvo keletas, bet vis tiek pralinksmino
Paskutinę dieną aplankėm Eiga Mura. Tokį vietinės kino studijos parką,
kaip Disneilendas. Tik ten stato visokius visiškai trenktus japoniškus
serialus ir filmus apie samurajus. Pažiūrėjom keletą šou, realiai
sustatytą epizodą apie samurajų filmo gamybą. Iš visų dekoracijų
labiausiai sužavėjo, kaip ištemptu valu „atskrenda“ strėlė ir „įsminga“
į sieną Niekada nebūčiau pagalvojęs… Patiko ir mėtymasis
peiliais, kai abu veikėjai turi po peilį, vienas mesdamas paslepia,
kitas jį „pagauna“ jau savo užpakalyje ar kur kitur
Na, o vakare nuėjom į vietiniame žemėlapyje pažymėtą „good“ restoraną.
Prisėdom prie žemo staliuko, ant pagalvėlių. Kraštinės pagalvėlės netgi
su atkaltėmis Ypatingai malonu. Ant stalo – mygtukas iškviesti
padavėjai, labai patogu. Na, o kai užsisakėm „tris karštos sakės“, tai
šiek tiek prašovėm ir likom labai linksmi gavę tos sakės ne po
stikliuką, o po ąsotėlį… parkrypavom namo gerai.
Paskutinį rytą susirinkom šmutkes ir anksti anksti išlėkėm į oro uostą.
Mes išskridom sėkmingai, o mūsų bičiulis liko laukti savo skrydžio. Ir
jam nepasisekė, uodegos variklis pasispjaudė liepsnomis ir teko šešias
valandas pasitrinti Kansai oro uoste… Na, nesėkmė, bet ką padarysi.
Japonijoje buvo gera ir nuostabu. Tikimės kada vėl ten patekti. Dabar jau lankysim kitas salas

Išnaudoję traukinių pasus ir pabaigę pirmąją savaitę, pagaliau atsisukom į Kiotą. Praleidom jame nemažai laiko, o nieko nematėm. Pats laikas tai ištaisyti!

Aštuntoji diena. Pagaliau Kiotas

Aštuntoji
diena skirta Kiotui. Deja, sekmadienį buvo dideliausi turistų
kamščiai. O ir šiaip, ši savaitė yra
auksinė savaitė, kai visa Japonija atostogauja, todėl
turistų pilna visur. Baigėsi mūsų JR pasai, taigi liko naudotis
vietinio transportu. O ir JR linijų Kiote ne tiek daug, kad visą
galėtum jomis išmaišyti. Taigi teko imtis Kioto autobusų žemėlapio ir
kovoti su juo. Geras dalykas Kiote dienos bilietas — pasinaudoji tris
kartus autobusu ir jau atsiperka.

Šiaip
autobusų sistema iš pradžių pasirodė nedraugiška. Bet tik pirmasis toks
įspūdis. Juokingiausia, kad angliškai papasakoja apie tas stoteles,
prie kurių yra kokia nors įžymybė. Angliški stotelių pavadinimai irgi
rodomi kai kuriuose autobusuose tik kartais. Bet mums kaip tik to ir
užteko. Aišku, autobusas ne metro ir ne tramvajus — jį veikia
automobilių kamščiai ir kiti faktoriai. Tad su tvarkaraščiu daug kas
nesutapo. Na, bet ką jau padarysi.

Nusigavom šiaip ne taip Kioto
autobusais iki Auksinio paviljono. Tas pastatas paliko labai didelį
įspūdį. Tikrai dengtas auksu, blizga visas pasiutusiai, sodas aplinkui gražus labai… O jau turistų, o jau japonų…

Po paviljono nuvažiavom į Rioandži
pažiūrėti garsaus ir įžymaus akmenų
sodo ir likom visiškai nusivylę. Penki akmenys ir
smėliukas sugrebotas. Nesąmonė ir dar brangi. Supykom.
Paskui pasidžiaugėm tik įspūdingai apkarpytais
medeliais.

Pabaigai
pasirinkom Arašijamos parką, bet pataikėm nueiti ne
ten, beždžionių parkas buvo jau uždarytas, tad
vizitas liko visiškai nepavykęs.

­

Devintoji
diena. Sidabrinis smėlis

O tiksliau, naktis, buvo praleista labai sunkiai,
nes peršalau
ir apsirgau. Iš ryto įkalęs paracetamolio buvau
sąlyginai pasiruošęs turistavimui. Pradėjom nuo
Sidabrinio paviljono, kuris nė velnio neturi jokio sidarbro.
Tačiau šalia esanti smėlio kompozicija sužavėjo
be galo ir pasirodė tūkstantį kartų vertingesnis
už Rioandži „sodą“. O ir takelis labai
gražus. Įdomu, kad iš smėlio supilta milžiniška krūva, pavadinta
Kogetsudai, yra skirta atspindėti mėnulio šviesą ir apšviesti Sidabrinį
paviljoną, o smėlio „bangos“ naktį turėtų sukurti jūros iliuziją…
Beje, pats paviljonas, priešingai, nei Auksinis, iš tikro neturi jokio
sidabro. Nebebuvo galimybės jį „apkaustyti“. Todėl tai tiesiog mielas
medinis pastatėlis, dažnai priešpastatomas Auksiniam. Na, aplinka
aplinkui Sidabrinį paviljoną man patiko labiau.

Paskui pasivaikščiojom filosofo taku, kuris
niekuo per daug neypatingas, tačiau nustebino dideliausiais
karpiais mažame kanalėlyje.

Nuvažiavom
į Giono kvartalą, kuriame galima pamatyti geišų.
Tikrai galima pamatyti, prisižiūrėjom iki soties. Greičiausiai matėm maiko – pradedančiąsias geišas.

Aplankėm Jasakos šventyklą, pasėdėjom
parke, paklausėm kažkokio baltojo dėdulės dainų
ir nuėjom toliau. Pamatėm mažą mažą šuniuką, aprengtą bitute Perėjom keletą vingiuotų
gatvelių ir užėjom į Kiomizu-dera šventyklą.
Pasigrožėjom Kioto vaizdu nuo kalvos. Pavažiavom iki
Kioto stoties, kavinukėj išgėrėm kavos ir
arbatos bei užrašėm krūvą atvirukų,
kuriuos ir išmetėm. Diena praėjo ne veltui.

Dešimtoji diena. Šventyklos ir pilis

Dešimtąją dieną vėl skyrėm Kiotui. Grįžo iš Tokijaus Vytas ir puolėm
visi kartu bastytis po Kiotą. Pirmu numeriu nulėkėm į Sanjusangendo,
ilgiausią medinę šventyklą pasaulyje. Joje yra 1001 deivės Kannon
atvaizdas, tiksliau, skulptūra. Pamačius tą masę bronzinių skulptūrų
apima keistas jausmas… fotografuoti buvo negalima, bet pavyko
paslapčiukais „pykštelėti“ kelis kartus telefonu. Juokingiausia, kad
per vidurį prieini pagrindinę statulą ir supranti, kad dar tiek pat
teks eiti iki kito galo… siaubingai ilgas pasivaikščiojimas.
Po Sanjusangendo apsilankem Chion-in šventykloje. Joje yra keletas
metrų „lakštingalų grindų“. Tai tokios specialiai sudėliotos grindys,
kurių lentos juda, trinasi, jose yra adatų ir dar kažko. Kitaip sakant,
jomis tyliai nepaeisi. O garsas imituoja lakštingalų švilpavimą. Tikrai
gražu ir keista.
Apsilankėm dar ir Heian šventykloje, bet nelabai supratau, ko. Matyt,
persisotinom šventyklomis. Na, pabuvojom ir tiek. O štai po to
nutraukėm į Kioto Nijo pilį. Ten imperatoriaus rezidencijoje irgi pilna
lakštingalų grindų, bet ne keli metrai, o beveik visos. Tai vaikštant
šimtams japonų turistų (ir kitų turistų truputį buvo) grindys
„dainuoja“ kaip pasiutę. Labai miela.
Papietavom tokioj geroj vietinėj „skylėj“. Valgėm rameną – japoniškų
makaronų patiekalą. O paskui, lietui lyjant, nusprendėm keliauti į
Fushimi Inari Taisha.

Fushimi Inari Taisha – tūkstančių japoniškų torii vartų šventovę. Na,
japoniški torii yra raudoni vartai, kuriuos stato prie japoniškų šinto
šventyklų įėjimų. O Fushimi Inari iš tų vartų padaryti ilgiausi
tuneliai. Mes nuėjom kalvomis apie šešis kilometrus, o kiek užlipom į
viršų – nenoriu ir žinoti. Vartų begalės. Kiek girdėjau, vienus vartus
apmoka kokia nors kompanija, jai už tai padėkojama ir vartai tos
kompanijos vardu pašventinami. Na, gal čia ir ne visai tikslu.
Žmogeliai arba mažesnės kompanijos gali užsisakyti „žaislinius“
vartelius, tokie sukabinami kur nors, ar pastatomi į krūvą. Iš esmės
tai mūsiškio Kryžių kalno atitikmuo. Tik čia pilna ne kryžių, o torii.
Lipant į kalną pro vartų tunelius epizodiškai randi tualetą, gėrimų
automatą ar restoraną. Įdomiausia buvo tai, kad kuo aukščiau lipi, tuo
gėrimai automatuose brangesni Logiška… mes irgi brangaus gėrimo
nusipirkom, kai išsekom… Viena iš geriausių lankytų vietų Japonijoje.

Na, o po pirmos dienos puolėm vykdyti plano ir pasileidom į tikrą turistinį maratoną!

Antroji
diena. Osaka

Išmiegojom apie 12 valandų, truputį pavėlavom
atsikelti. Na, bet po ilgos kelionės tai normalu. Nuėjom į
vietinę kepyklėlę nusipirkti bulkučių
pusryčiams ir iškeliavom į Osaką. Kepyklėlėj dar užmatėm, kad duoda pusryčių komplektą ir pasišovėm jį kitą dieną išbandyti.

Osakoj praktiškai
nieko ypatingo nenuveikėm, tik pasivaikščiojom
pirmyn-atgal didele parduotuvių gatve, bei užmetėm akį
į Dotonbori, tokį turistų lankomą kvartalą.
Dar pasižiūrėjom, kas gero fototechnikos pasaulyje ir
grįžom „namo“.

Trečioji diena. Universal Studios Japan

Trečiąją
dieną apsilankėm Universal Studios teminiame parke. Kaip
Disneilendas, tik kitos kompanijos, konkurentai Palakstėm
amerikietiškais kalneliais, paklaidžiojom, sušlapom
per lietų ir panašiai. Truputuką jaučiuosi
nusivylęs. Po Disneilendo šitos vietos lankyti tikrai ­— neverta.
Jei kas važiuosit į Osaką, šitą punktą
praleiskit, nieko gero. O grįžom linksmai, Shinkansenu
Tikras lėktuvas ant bėgių, 270 km/h…

Ketvirtoji diena. Hirošima ir Mijadžima

Ketvirtąją
dieną nusprendėm pasikultūrinti ir apsišviesti,
tad rezervavomės vėlgi Shinkanseno bilietus į
Hirošimą (Hiroshima). Hirošimoje apžiūrėjom nuo
bombos laikų išsaugotą sugriautą pastatą,
kuris paliko tikrai kraupoką įspūdį. O paskui
nuėjom dar paerzinti nervų į muziejų. Eksponatų
ten yra įvairių — apybaisės iliustracinės
figūros su kabančiais odos skivytais, odos, nagų ir
plaukų liekanos, sudegę čerpės ir taip toliau ir
panašiai. Dalį eksponatų galima paliesti,
pavyzdžiui, nuo karščio suputojusias molines čerpes
ir panašiai.

Po
muziejaus nuvažiavom į Mijadžimos (Miyajima) salą, su
didžiausiais tori vartais. Čia prajuokino krūvos
nudriskusių stirnų, kurios valkiojasi ir prašinėja
maisto iš turistų. Matėm, kaip viena lindo į
neprižiūrimus rankinukus Ir Astulei ištraukė
iš rankų nebaigtą valgyti kukurūzą
Pasivalkiojom, užvažiavom ant aukšto kalno
siūbuojančiais funikulieriais, pažiūrėjom
laisvėj bėgiojančių beždžionių…

Viena
iš geresnių kelionių, buvo labai įspūdinga
ir gražu.

Penktoji
diena. Nara

Nuvažiavom į pirmąją tikrą Japonijos
sostinę Narą. Ji įžymi šventyklomis ir
elnių (iš tikro stirnų) parku. Na, stirnos įžūlios,
kaip ir Mijadžimoj, visur valkiojasi ir prašinėja
kokio nors maisto. Na, o šventyklų tikrai daug, pats
didžiausias Japonijos Buda irgi sėdi čia. Nuo kalvelės
pasigrožėjom vaizdu. Graži vieta.

Šeštoji diena. Nindzės

Šeštąją
dieną nusprendėm paskirti vizitui pas nindzes. Miestukas
Iga Ueno pasiekiamas sudėtingai, trim traukiniais nuo Kioto
stoties. O paskutinis traukinys — tai dviejų vagonų
sąstatas ir dar su dyzeliniu varikliu. Nelabai kas į tokį
užkampį traukia… Užtai pasigrožėjom
nepaprastais vaizdais, bambukų džiunglėm, slėniais
ir kalvom bei ryžių laukais.

Iga
Ueno pilis per daug nesužavėjo, nuobodi, kaip visi
muziejai. O visi užrašai tik japoniškai. Verkiant reikia vertimų tokiose vietose. Deja, šitam kaime jais nepasirūpino.

Na, o
štai nindzių muziejus tikrai labai patiko. Viskas teisingai dubliuota
anglų kalba, aprašymai įdomūs ir išsamūs, su iliustracijom. Įspūdingi
eksponatai, pasakojimai ir kiek supopsintas nindzių šou.
Įdomūs tie nindzės buvo kadaise, visgi.

Septintoji
diena. Tokijus

Nostalgijos pamaitinimas vizitu į Tokijų. Nulėkėm šinkansenu (shinkansen), o pakeliui dar pamatėm Fudži (Fuji) kalną. Ech,
tai dar vienas dalykas, kurio pirmą kartą nepadarėm.
Įspūdingas tas Fudži.

Tokijuje
pasivaikščiojom po Ginzą ir nuvažiavom į
Odaibą. Ten vėl apsilankėm keistoje parduotuvėje
ir įsigijom porą daiktų. Kaip ir minėjau, darėm
tai, ko anąkart nepadarėm. Pasėdėjom Odaibos
pliaže ir pėstute perėjom visą vakarėjančią
Ginzą. Nuostabi ir rami diena.

Bus daugiau

Atostogos
yra didelis gėris. Ypač, kai tos atostogos seniai
suplanuotos ir įdomios. Japonija seniai mus traukė grįžti
atgal ir padaryti bei pamatyti tuos dalykus, kuriems pirmąjį
kartą neturėjom laiko, pinigų ar tiesiog drąsos.
Taigi, šioks toks pasakojimas apie mūsų vizitą
į „čia“.

Pirmoji
diena. Atvykom į Kansai oro uostą. Čia Vytui
nepasisekė, jo bagažas užstrigo kažkur Prahoj.
Tačiau kitą dieną jis sėkmingai atkeliavo, o
vietiniai KLM atstovai iš karto išskyrė 5000 jenų
kompensaciją.

Iš
oro uosto išvažiavom į Kiotą. Čia pravertė
iš anksto įsigyti JR Railway Pass‘ai, toks geras
dalykas, su kuriuo JR traukiniais, keltais ir netgi autobusais gali
bastytis po visą Japoniją, netgi Shinkansenais
(greitaisiais traukiniais).

Kiek
paklaidžiojom Kioto stoty, nors visai ji nedidelė. Didelė
tik atviros erdvės prasme, jos laukiamasis yra tikrai labai
didelis ir erdvus. Nuvažiavom ir iki teisingos stotelės, o
paskui GPS pagalba susiradom ir hostelį. Gerai tos šiuolaikinės
technikos

Nakvynės
vieta

Hostelis
mielas, visiškai japoniškas. Visos durys stumdomos.
Tokios kaip pas mus tik tualete. Šeimininkas gyvena tame
pačiame name ir taip kuria savo verslą. Kambarys, tiesa, be
langų, ankštokas, bet pažadėjo perkelti į
geresnį. Hostelyje sąlygos geros, yra kavos arbatos,
virtuvė, žemas japoniškas staliukas su šildomu
apklotu aplinkui, nemokamas internetas ir kompiuteris. Na, tiesiog
visi patogumai. Po penkių dienų perkėlė į
kitą kambarį su netgi dviem langais. Vieną pravėrus
gali pačiupinėti kaimyninio namo sieną, o kitas rodo į
namo kiemą. Ten namo šeimininkas dažnai rūko,
tai jeigu palieki atdarą langą prasmirsta ir pas mus. Bet
visgi bent jau prasivėdinti galima. Šitas kambarys jau
didesnis, yra daugiau vietos nei trys išskleisti čiužiniai
plius lagaminai. Plius didelė „palangė“
visokiems daiktams susidėti, o tiksliau bardakui daryti.

Vos
pravėrus, o tiksliau prastūmus namo duris reikia nusiauti
batus ir apsiauti šlepetes, kurių čia krūvos
pridėta arba eiti basomis. Visas namas viduje yra tarsi ant
pakylos. Tualete irgi yra atskiros šlepetės ant kurių
užrašyta „Toilet“. Žodžiu, prieš
įeinant į WC reikia nusiauti savas šlepetes ir
viduje apsiauti kitas. Kiek pasiskaitėm tai senovėje namai buvo laikomi
švaros zona, o tai kas lauke (o ankščiau ir
tualetai lauke būdavo) yra nešvari zona, dėl to ten
švaros zonoj negalima būti apsiavus tuo, kuo lauke.

Pirmąją
dieną, kad neužmigtumėm, iškeliavom į
miestą. Pavalgėm tonkatsu, kiaulienos kepsnį
japoniškai ir pasivalkiojom po Kiotą. Pasivalkiojom
nemažai, kojos spėjo pavargti. Ištempėm iki
vakaro nemiegoję, kad geriau prisitaikytumėm prie laiko. Didelis žygis
buvo padėti Vytui susirasti triusikų ir kojinių dėl užvėlavusio bagažo O
grįžę griuvom į lovas, tiksliau, ant čiužinių
patiestų ant grindų ir „atsijungėm“.

Pagaliau pirmoji nuotraukų iš Japonijos porcija.

Taigi va, vis dėlto atostogausim pagal planus
Šiandien, po ilgų nervų tampymų ir naujienų apie flyLAL keleivių neskraidinimą, pagaliau gavom naujus patvirtintus bilietus! Vis dar skrendam Japonijon. Jėgelė!

Kai penktadienį Flalaila paskelbė apie savo veiklos nutraukimą, visos abejonės dėl kelionės į Japoniją sėkmės tik dar labiau sukilo. Apskritai prasidėti su šia kompanija nebuvo protinga, bet iš anksto visko negali žinoti. Savaitgalis praėjo neramiai, rašinėjant el. laiškus įvairioms su mūsų kelione susijusioms įstaigoms, įskaitant ir Flalailą…

Na, bet kokiu atveju FlyLAL pasielgė negražiai štai taip imdami ir nutraukdami veiklą. Bet šiandien vyksta tikrai įdomūs dalykai. Kaip pastebėjo vienas tikrai įspūdį palikęs rašytojas Simonas Bartkus, blogai tapo varančiąja jėga sprendžiant įvairius su bilietais susijusius klausimus. Blogą prieš porą savaičių užsivedė pats FlyLAL. Ten sėkmingai atsakinėjama į klausimus. Pats Simonas Bartkus nuramino ir mane, ir, įtariu, dar daugelį kitų žmonių, pateikdamas naudingos informacijos. Kitus ta informacija galbūt kaip tik suneramino.

Mums pasisekė, nes mūsų skrydis inicijuotas KLM ir yra šios bendrovės „reikalas“. KLM tikrai parodė puikią iniciatyvą ir imasi visų bilietų rezervacijų pertvarkymo tiems keleiviams, kurie turėjo iki Amsterdamo nusigauti FlyLAL pagalba. Mes irgi laukiam eilėje. Kadangi kelionė dar toli laiko prasme, tai kol kas dar nieko nežinome. KLM natūraliai bando susitvarkyti su artimiausių dienų skrydžiais. Mes iki Osakos greičiausiai skrisime trimis lėktuvais, t.y. su dviem persėdimais. Kelionė nusimato tikrai nelengva Na, bet džiugu, kad tai nieko papildomai nekainuos ir kad apskritai kaip ir neskausmingai išsispręs. Bet užjaučiu KLM’o ir visų kelionių agentūrų darbuotojus, kurie kaip bitutės sukasi nuo penktadienio…

Vėl pamatysim Japoniją! Skrendam balandžio 25 dieną į Osaką dviem savaitėms. Žydinčių sakurų gal ir nepamatysim, bet japonišku pavasariu tikrai pasidžiaugsim! JĖ.

Tik japonai taip gali sugalvoti:

http://www.lrytas.lt/-12272581381225709243-p1-%C4%AFvairenyb%C4%97s-japonai-prad%C4%97jo-pardavin%C4%97ti-liemen%C4%97les-vyrams-video.htm

Kai viename bloge užmačiau įrašą apie šią knygą, pirma mintis buvo REIKIA ją įsigyti.

Ech Japonija, tiek galiu pasakyti, nuostabi knyga su nuostabiu pasakojimu. Gal tai daugiau vienos merginos, praleidusios Japonijoje pusantrų metų, dienoraštis. Bet tuo ši knyga ir yra žavi, gyva, jausminga, natūrali. Ne kokie nors sausi faktai, bet išgyvenimai. Dabar tiesiog be proto noriu vėl į Japoniją, noriu pamatyti žydinčias sakuras, vėl pajusti japonišką kvapą, išgirsti cikadas. Tikiu, kad jeigu labai labai nori, tai norai išsipildo.. Gal būt vieną dieną, o gal būt jau šį pavasarį…