« Įvairios patirtys | Renkam statistiką »
Labas rytas,
Mes jau naujuose namučiuose. Miegojom žydrajame kambarėlyje, kurį pavertėm savo miegamuoju. Smagu, kad ryte jau saulutė į langus šviečia. Aišku, kai į darbą kelsimės 7:00 tai žiemą tiek tos saulutės ir tematysim, bet juk ne amžinai žiema tęsiasi.
Iš tikrųjų jaučiuosi labai smagiai. Vakar su mama iš dėžių iškraustėm visą virtuvę, tad virtuvėj galima visai normaliai jau gyventi. Turbūt labiausiai apgyvendinta patalpa. Na, o miegamajame Saulius su tėte sutvėrė naująją spintą ir komodą. Taigi irgi visai nieko. Ale žinot, numesim svorio čia. Atstumai jaučiasi, kol nueini iš virtuvės į kambarį, iš kambario į WC ir pan. Na, čia turiu omenyje iš miegamojo. Žodžiu, turime didelį plotą ir kaip Saulius sakė, mus kamuoja „Vieno kambario buto sindromas“.„Cirkas už pinigus“ arba „Kaip mes vakar kraustėmės“
Vakar buvo didžioji diena, kai mes kraustėmės. Kaip balti žmonės pasiskambinom į vieną firmą, užsisakėm mašinytę ir, kad mums dar daiktukus panešiotų. Na, sakė, kad jau reikia nešikų, tai duos dar papildomai vieną žmogų šalia vairuotojo. Jau iš karto įtartinai pasirodė, kad nurodė gan žemą kainą.
Taigi atėjo 12:00, žiūrim, atvažiuoja jau raudonas furgoniukas į kiemą. Aišku, kaip ir reikėtų privažiuoti kuo arčiau laiptinės, o kaip tyčia kiemas pilnas kreivai sustatytų mašinų. Na, vairuotojas nusprendė parodyti „klasę“ ir pralaviruoti tarp mašinyčių. Na, kol jis 16 kartų varinėjosi pirmyn atgal tai pora mašinų nusprendė išvažiuoti iš kiemo. Bet tai nesutrukdė mūsų šauniajam vairuotojui padaryti pirmąjį BUM į vieną vienintelę mašiną. Bet juk niekas nieko nematė? OK
Pagaliau furgoniukas prie durų. Ir štai iš furgono išlipa JIS, vairuotojo kolegas... Girtas kaip tapkė... Va čia mes jau susiėmėm už galvų, bet ką darysi. Atlingavo ir prasidėjo... „Na, tai kur čia gruščikai, neškit neškit, čia juk jūsų daiktai?“. Pala pala, mes juk samdėm su nešikais... Na, bet jau nebebuvo kur dingti ir daiktus teko pusiau nešiotis patiems. „Pusiau“ tai reiškia, kad juk buvo dar normalusis blaivasis vairuotojas. Na, mes su Gerda ėmėmės „globoti“ „tapkę“. O kas beliko daryti, juk nesinorėjo jo palikti vieno prie daiktų ir pan. Oj kiek prisiklausėm... Visą jo gyvenimo istoriją, kad jo žmona 19 metų, su juo važinėja furomis, kiek jis turi žemės ir dar patį velnią. Kai jau viskas šiaip ne taip susikrovėm viską. Saulius pakalbėjo su vairuotoju ir jie nusprendė, kad reikia atsikratyti „nuostabiuoju“ darbuotoju. Žodžiu, jį kažkur „pametė“ vidurkelyje į Šilainius. Na, o jau Šilainiuose vėl reikia privažiuoti į kiemą kuo arčiau laiptinės. Va čia jau sukinėjosi ir pirmyn atgal važinėjosi 116 kartų. O dar plius ledas kieme. Taigi buvo antrasis BUM į džipą. Bet juk „niekas nieko nematė“... O po to tą džipą Saulius su Vytu šiek tiek pakėlė ir stumtelėjo į šoną nuo furgoniuko. Cirkas tęsiasi. Vairuotojas nusprendė, kad reikia apsisukti ir įvažiuoti priekiu. Ir iš kitos pusės privažiuoti prie laiptinės. Bet juk vėl reikia važiuoti atbulomis, o dar kieme stulpiukų yra. BUM, BUM, BUM... Bet ką jau čia tie stulpeliai, kai jau prieš tai buvo dvi mašinos... Na, o po to jau viskas kaip ir baigėsi ką čia reikėtų tiek pasakoti. Sėkmingai susinešėm daiktus. Susipažinom su naujaisiais kaimynais, kurie visai malonūs žmonės pasirodė. Sumokėm už kraustymąsi beveik tris kartus daugiau nei buvo suderėta, bet jau ar ne dzin, jeigu pagaliau mes naujuose namučiuose...
Na, ir dar apie naujuosius kaimynus kalbant, tai vakare man liepė perstatyti mašiną arčiau. Išvarė vaiką per pūgą į kiemą... Įvažiavau, ogi ledas į priekį nepavažiuoju, tik atgal. O norit pastatyti mašiną galu dar reikėjo pavažiuoti į priekį. Na, bet galiausiai nusprendžiau nors šiaip pastatyti kaip nors tvarkingai. Ale mašina į priekį nė krust. Ratai tik kasasi ir viskas. Tik šast subėgo krūva vaikiukų ir nustūmė mane. Cacos. Žodžiu tikrai viskas liuks. Tiek.
smagus reikalas
pas mus kiemas irgi vien ledas ir sniegas. priprasi 