Keletas ištraukų apie komandiruotę Kanadoje. Atvykau čia antradienį, dirbu antra diena. Eilinį kartą kartojosi scenarijus: penktadienį vakare paskambina — „Sauliau, ar gali pirmadienį būti Toronte?“. Ne, negaliu, neįmanoma. Todėl išskridau „tik“ antradienį.

Pirmiausia apie kelionę. Šį kartą kelionė buvo stebėtinai lengva, kaip į tokį tolimą kraštą. Gi be FlyLAL‘o kur nors toliau sunku patekti be dviejų persėdimų. O man parūpino skrydį per Frankfurtą, į kurį yra tiesioginis skrydis. Nuo Frankfurto iki Toronto tik aštuonios valandos kelio, tai nėra nė ką lyginti su Japonija ar, juo labiau, Australija.

Iš Frankfurto išskridau lėktuvu A330-300. Nepamenu, ar čia toks pat, kuris nukrito skrisdamas iš Brazilijos, bet šiaip lėktuvas labai patiko. Sėdynės odinės, minkštos ir patogios. Kiekvienas turi po televizorių, valdomą liečiant ekraną. Prie televizoriaus yra amerikietiško tipo rozetė, tad galima prisijungti savo kompiuterį ar kitą įrenginį. Taip pat prie televizoriaus yra USB lizdas, tad įtariu, kad galima bent jau savo muzikos pasiklausyti iš nuosavos laikmenos. O ir ausinių lizdas standartinis, ne kažkoks velnio išmislas, kaip Boinguose. Juokingiausia, kad ausinės po skrydžio išmetamos, tad stiuardas vis sakė — jeigu norit, pasilikit, vis tiek išmesim. Na ir pasilikau, ausinukės visai padorios. Keista, kai pagalvoji, koks resursų švaistymas. Atseit, pagal standartus išvalyti tas ausines brangiau, nei išmesti ir pagaminti naujas. Baisu, tiesą sakant. Pirmą kartą susinervinau dėl tokio netausojimo.

Porą naktų pagyvenau mažame viešbutukyje. Šiaip visa komanda apgyvendinta dideliame Hilton viešbutyje, tačiau jis buvo užgrūstas, taigi šiandien persikraustysiu. O mažajame viešbutukyje taip pat prajuokino perdirbamos durų kortelės T.y. kambario durys atidaromos magnetine kortele, kuri pagaminta iš popieriaus. Vakar kišenėj man šita kortelė pasilankstė ir į kambarį nebeįėjau, teko pasiimti naują.

Iš mano lankytų anglakalbių šalių Kanada pasirodė „normaliausia“. Eismas dešiniapusis. Aukštus skaičiuoja, kaip žmonės — pirmas aukštas ir yra pirmas, o ne koks „ground floor“. Na, kai kur vadina jį kaip nors išskirtinai, bet dėl to antras aukštas nepatampa pirmu, kaip Britų salose ar Australijoje. Vokietijoje irgi tas pats, pirmas aukštas yra „G“.

Darbo sąlygos savotiškos. Sėdim tokioj salėj, kur didžiajam klientui dirba daug tokių prašalaičių, kaip aš. Jei nueini nuo savo vietos su visais daiktais, grįžęs gali jos nerast, atsisės kas nors kitas. Taip pat gali nerast ir savo kėdės, jei kam pritruks. Saugumas irgi nemažas, visur reikia kortelės. O mes turime keturias korteles dešimčiai žmonių. Nori nueit į tualetą, klausinėji, kas turi kortelę Nepasakysi, kad betvarkė, bet toks lengvas bardakėlis.

Kas čia dar... na, sėdžiu kažkokiam pramoniniam Toronto priemiesty, kuris vadinasi Mississauga. Oro uostas už poros kilometrų. Aplinkui nėra nieko, tik visokios kontoros. Nei normalių vietų pavalgyti, nei parduotuvių, nieko. Tiek, kad mūsų pastate yra didelė valgykla, kavinė ir pora kioskų. Vienas juokingas prekystalis yra, kur pardavinėja kojines Kai savo atsargas išnaudosiu, nereikės sukt galvos, kur įsigyt.

Komandos vadovas yra Amerikos lietuvis, taip pat Saulius. Toks pusamžis dėdulė. Lietuvoj buvęs vieną kartą dar būdamas paauglys. Bet lietuviškai kalba neblogai, nemažai žino apie tėvynę, moka visokių dainų ir gerai nutuokia apie visokias lietuviškas trauktines ir kitus panašius dalykus

Na tai kol kas tiek. Namo grįšiu liepos 3, penktadienį. Malonu, kad ir į čia kelionę pradėjau tik antradienį, nesigaus pilnos trys savaitės. Savaitgalį važiuosiu pažiūrėti Niagaros krioklio, gal dar kur pasibastyt. Nuotraukų kol kas jokių nėra, gal dar nufotografuosiu kambarį Hiltone, jei bus vertas dėmesio.